Baltagūžiai kopūstai kilo iš laukinių rūšių, augančių Vakarų Europos ir Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros rajonuose. Ilgokai iki mūsų eros pradžios šiuos augalus kultivavo Senovės Iberijoje, kur jie buvo vadinama „asči“. Iš čia kopūstai paplito į Egiptą, Graikiją, Romą. Naujosios eros pradžioje baltagūžius kopūstus pradėta auginti Balkanuose, Užkaukazėje. Kopūsto gūžė – vitaminų sandėliukas: nėra nei vieno dabartiniu metu žinomo vitamino, kuris nebūtų aptiktas kopūstuose. C vitamino juose yra tiek pat, kiek jo yra apelsinuose ir citrinose. Baltagūžių kopūstų ankstyvieji hibridai (pvz. Katarina F1, Parel F1, Tiara F1) bei smailiagūžiai kopūstai Caramba F1 pagal vitamino C kiekį neretai pralenkia vėlyvuosius kopūstus, tačiau saugojimo metu askorbo rūgštis geriau išsilaiko vėlyvuosiuose kopūstuose. Kopūstai – turtingas angliavandenių šaltinis. Cukrūs – gliukozė ir fruktozė, baltagūžiuose kopūstuose svyruoja nuo 1,9 iki 5,3%. Iš kitų daržovių kopūstai išsiskiria gan dideliu azotinių medžiagų kiekiu. Juose yra nepakeičiamų žmogui aminorūgščių, bei įvairių mineralinių medžiagų: daug kalio (170-190 mg/100 g), taip pat kalcio, fosforo, magnio, natrio, sieros bei kitų mikroelementų.