Visos valgomųjų burokėlių formos kilo iš laukinės rūšies, kuri ir dabar auga Irane, Indijoje, Egipte, Balkanuose, Kaukazo šalyse. Kažkada populiariausia buvo geltonoji jų rūšis. XII-XIII amžiuje Europoje buvo pradėti auginti raudonieji burokėliai. Burokėliai yra labai vertingi dėl juose esančių biologiškai ir fiziologiškai aktyvių medžiagų, tačiau šakniavaisių kaloringumas yra labai didelis. Burokėliuose yra baltymų, riebalų, ląstelienos, pektinų, cukrų (sacharozės, gliukozės, fruktozės), organinių rūgščių, daug vitaminų, mineralinių medžiagų, mikroelementų. Šarminė reakcija – yra būdingas burokėlių bruožas. Mityboje naudojami šakniavaisiai ir jauni lapai (vitamino C juose dukart daugiau nei šakniavaisiuose). Burokėliai vartojami švieži, konservuoti, džiovinti ir vytinti. Per metus žmogui reikia suvartoti ne mažiau nei 7 kg burokėlių. Olandų firmos Bejo Zaden burokėlių selekcininkai yra tikri profesionalai savo srityje. Išvesta daug hibridų, išsiskiriančių iš kitų savo puikia vidine struktūra, spalva, šakniavaisių vienodumu, stipriais lapais ir puikiu skoniu, tinkamų tiek šviežiam vartojimui, tiek konservavimui. Bejo Zaden burokėlius augina daugelis sėkmingiausiai ūkininkaujančių Lietuvos ir pasaulio daržininkų.
Daugiau burokėlių auginantiems daržininkams siūlome sėklų didesnėse pakuotėse - po 10 tūkst., 50 tūkst., 500 tūkst. sėklų.
