Įvadas
1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva avižoms yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima avižų (Avena sativa) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (tarp jų ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.
2. Avižos auginamos vidutinio klimato vietovėse bei šiaurinėje EPPO regiono dalyje. Avižų grūdai dažniausiai naudojami pašarui, ypač arkliams šerti. Viduržemio regiono šalyse avižos taip pat auginamos žaliam pašarui. Nedideli grūdų kiekiai naudojami maistui kaip miltai, kruopos ar dribsniai.
3. Avižos sėjamos pavasarį arba rudenį. Sertifikuotos arba nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos ir paruošiamos tiesiog ūkyje. Augalų rotacija su kitais javais ar lauko augalais mažina kenksmingų organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar augalinėse liekanose. Precizinis žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip efektyvus agrotechninis augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodas. Minimalizuotų auginimo technologijų naudojimas, kaip kad tiesioginė sėja į ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau sąlygoja kenksmingų organizmų išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje. Kadangi avižos daugiausia auginamos grūdams, todėl augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas auginant avižas yra garantuoti geros kokybės didelį derlių. Siekiant užtikrinti gerą grūdų kokybę, svarbu augalus apsaugoti nuo išgulimo ir subrendusius nedelsiant nukulti.
4. Avižos daugeliu atžvilgių yra tinkamos įtraukti į sėjomainą. Jos yra gana atsparios dažniausiai aptinkamai javaklūpės (Gaeumannomyces graminis) formai ir stiebalūžei (Tapesia yallundae). Auginant avižas, sumažinama šių ligų rizika sėjomainoje. Prieš sėjant avižas, reikia įvertinti nematodų riziką, ypač auginant jautrių veislių avižas.
5. Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija, sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra svarbūs GAAP elementai auginant avižas. Augalų apsaugos priemonės gali būti naudojamas bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu, tačiau praktikoje taikoma tik keletas augalų apsaugos produktų. Nuo tų kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra GAAP. Ir nuo kitų kenksmingų organizmų sėklos beicavimas kaip GAAP gali būti taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos produktų kiekį sezono metu. Avižų sėklos apsaugai nuo ligų ir kenkėjų naudojami beicai turi būti kaip galima platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų tolygiai padengtos.
6. Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar dar plisiančių kenksmingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonomine žalingumo riba. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingi organizmai, naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu naudojamų kelių produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra veiksmingiausių produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.
7. Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti vamzdiniai traktoriniai purkštuvai, išskyrus atrankinį purškimą nuo daugiamečių piktžolių ir insekticidų naudojimą ypač mažomis darbinio tirpalo normomis sezono pradžioje. GAAP siekia apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama pagal galimybes naudoti nunešimą mažinančias uždangas ant purkštukų ar įrangą, leidžiančią išpurkšti vienodo dydžio lašelius pro visus purkštuvo purkštukus.
8. Grėsmė atsirasti atsparumui fungicidams, insekticidams ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP, nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Tokių pat principų siūloma laikytis naudojant augalų apsaugos priemones nuo miltligės ir rūdžių: veikliosios medžiagos turi būti kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio veikliųjų medžiagų deriniai (mišiniai).
9. Pagrindiniai avižų kenksmingi organizmai yra šie:
9.1. Vainikuotosios rūdys (Puccinia coronata);
9.2. Miltligė (Blumeria graminis);
9.3. Avižų dryžligė (Pyrenophora avenae);
9.4. Septoriozė (Septoria avenae);
9.5. Avižų dulkančiosios kūlės (Ustilago avenae);
9.6. Kietosios kūlės (Ustilago hordey f.sp. avenae);
9.7. Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis);
9.8. Pašaknio puviniai (Fusarium spp.);
9.9. Miežių geltonosios žemaūgės virusas;
9.10. Amarai;
9.11. Tripsai;
9.12. Ilgakojai uodai (Tipula spp.);
9.13. Spragšių ir grambuolių lervos;
9.14. Dirvinukai (Agrotis spp.);
9.15. Švedinės muselės (Oscinella frit);
9.16. Nematodai;
9.17. Piktžolės;
9.18. Išgulimas.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
10. Ruošiant GAAP direktyvas, EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribotas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.
Vainikuotosios rūdys (Puccinia coronata)
Požymiai
11. Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Avižose vainikuotąsias rūdis sukelia Puccinia coronata forma specialis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Avižos užsikrečia pavasarį nuo peržiemojusių senų augalų arba augalų tarpininkų (šaltekšnio arba šunobelės) oru plintančiomis ecidiosporomis arba iš kitur vėjo atneštomis uredosporomis. Ant avižų lapų pasirodžiusios ryškai oranžinės, smulkios, iškilios, pailgos dėmelės (panašios į spuogelius) yra tipiški vainikuotųjų rūdžių požymiai. Šie 1-5 mm dydžio spuogeliai (uredžiai) yra netolygiai išsibarstę lapo paviršiuje. Uredžius dengiantis epidermis plyšta ir ligos sukėlėjas sparčiai dauginasi. Po antrinio užkrato uredosporomis avižose gali prasidėti epideminis rūdžių vystymasis ir tada yra tinkamiausias laikas panaudoti augalų apsaugos produktus. Avižų pieninės brandos pabaigoje apie oranžinius vainikuotųjų rūdžių spuogelius arba šalia jų susiformuoja juodos teliosporos. Jos žiemoja ant augalų tarpininkų.
Pagrindinė strategija
12. Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą avižose. Pirmiausia reikia auginti atsparių vainikuotosioms rūdims veislių avižas. Jautrių šioms rūdims veislių reiktų atsisakyti. Sunaikinti iš pabirų sudygusias avižas. Siekiant išvengti per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų.
Pagrindiniai fungicidai
13. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo vainikuotųjų rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.
Miltligė (Blumeria graminis)
Požymiai
14. Miltligė pažeidžia avižų lapus, lapamakštes ir šluoteles, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, papilkėja ir paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas lapo plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Konidijų sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni orai. Besikaitaliojantys sausi - drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje, yra palankiausi miltligės plitimui. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir susidaro chlorozė. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais išplitus miltligei, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų derlius. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalo ant senų kolonijų nuo bablėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69-). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis.
Pagrindinė strategija
15. Avižose miltligę sukelia tik Blumeria graminis f. sp. avenae., todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar miežiuose, negali užkrėsti avižų ir atvirkščiai. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparių miltligei veislių avižas.
16. Retesniuose avižų pasėliuose miltligės intensyvumas būna mažesnis nei tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai miltligės rizika labai padidėja, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau kaip iki plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH 55).
Pagrindiniai fungicidai
17. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, krezoksimmetilas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.
18. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: flutriafolas, triadimenolas, tebukonazolas
Avižų dryžligė (Pyrenophora avenae)
Požymiai
19. Pyrenophora avenae yra su sėkla plintantis patogenas. Ilgai išliekančios gyvybingos grybienos liekanos užkrečia sėklą. Ligos sukėlėjas gali sunaikinti dygstantį avižos daigelį. Po ankstyvo nedidelio pažeidimo augalo apatiniai lapeliai su rudomis dėmėmis arba dryžiais nudžiūna (apmiršta), o avižos atsigauna ir toliau auga. Pirminė infekcija gali sukelti antrinę su daug intensyviau išplitusiomis rausvai rudomis dėmėmis. Konidijų pagalba avižų dryžligė išplinta ant šluotelės ir galų gale užkrečia grūdus. Avižų dryžligė išplitusi visuose avižų auginimo regionuose.
Pagrindinė strategija
20. Avižų sėklos gali būti labai gausiai užkrėstos Pyrenophora avenae. Kai kurios veislės yra atsparios avižų dryžligei. Siekiant išvengti ligos, reikia naudoti neužkrėstą Pyrenophora avenae arba beicuotą sėklą. Nėra pakankamai informacijos apie fungicidų naudojimą, siekiant apsaugoti lapus nuo avižų dryžligės. Sėjomainos laikymasis mažina ligos plitimo riziką. Ligotų augalų liekanos gali būti kaip pirminis užkratas. Norint sunaikinti augalų likučius, rekomenduojama dirvą suarti. Augalų likučių naikinimas arba tvarkingas jų užarimas yra priemonės, stabdančios dryžligės plitimą.
Pagrindiniai fungicidai
21. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo dryžligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenprofimmorfas, fluikvinkonazolas, flusilazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas, tebukonazolas.
22. Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fuberidazolas, imazalilas, fludijoksonilo.
Septoriozė (Septoria avena)
Požymiai
23. Septoriozės sukėlėjas gali plisti su sėkla. Labai stipriai pažeisti daigai gali nesudygti. Labiausiai šiai ligai būdingi simptomai – kai šokolado rudumo dėmės ilgėja galuose nusmailėdamos, vėliau plečiasi ir susilieja. Dėmės gan greitai įgauna šviesiai pilkšvai rudą spalvą. Pažeidimų vietose formuojasi piknidžiai. Ligos simptomai retai pastebimi nuo daigų tarpsnio iki augalai išplaukėja. Septoriozė plinta lietaus purslų pagalba konidijoms išsitaškant nuo augalo ant augalo. Ligos sukėlėjas peržiemoja ant ražienų, kur periteciai suformuoja askosporas, kurios plačiai pasklinda.
Pagrindinė strategija
24. Skirtingos veislės gali būti nevienodo jautrumo. Avižų negalima sėti po avižų. Ligos plitimas turi būti stebimas nuo ankstyvo pavasario. Purškiama nuo septoriozės 1-2 kartus, ypač kai vyrauja drėgni orai. Prognozavimo sistemos, besiremiančios kritulių registravimu, gali būti naudojamos purškimo laikui nustatyti. Duomenų apie fungicidų naudojimo tikslingumą avižų pasėlyje nuo septoriozės nėra gausu.
Pagrindiniai fungicidai
25. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo septoriozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenprofimmorfas, fluikvinkonazolas, flusilazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas, tebukonazolas.
Dulkančios avižų kūlės (Ustilago avenae)
Požymiai
26. Ustilago avenae sukelia avižų dulkančiąsias kūles. Žalsvai juoda kūliasporių masė užpildo mezgines, grybiena suardo jų apvalkalėlį ir kitas žiedyno dalis, apimdama visą šluotelę. Plaukėjimo metu pasimato sunaikintos, kūliasporėmis aplipusios šluotelės. Žydėjimo metu kūliasporės pasklinda ir užkrečia naujus grūdus. Liga platinama vėju arba kuliant. Dygimo metu sėklų paviršiuje esančios kūliasporės įauga į augalą ir jį užkrečia.
Pagrindinė strategija
27. Pasklidus Ustilago avenae sporoms grūdo formavimosi ir kūlimo metu, sėkla gali labai stipriai užsikrėsti. Yra visiškai atsparių šiai ligai veislių. Jautrių avižų dulkančioms kūlėms veislių avižas reikia beicuoti sisteminiais beicais, kurie apsaugo augalus nuo patogeno vystymosi augalams dygstant ir sudygus. Norint išvengti ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą arba beicuotą sėklą. Šie abu metodai yra labai efektyvūs ir avižų dulkančiosios kūlės praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės kraštuose. Kada sėjamos nebeicuotos sėklos, liga gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, difenokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, karboksinas, tebukonazolas, triadimenolas, tritikonazolas.
Kietosios avižų kūlės (Ustilago hordei f.sp. avenae)
Požymiai
29. Ustilago hordei f.sp. avenae sukelia avižų kietąsias kūles. Pažeistų augalų išplaukėjusios šluotelės yra neįprastos išvaizdos. Jos yra susiglaudusios, atrodo kaip juodai išteptos. Tamsių teliosporų masė sulipusi, apsupta išplonėjusio apyžiedžio likučių. Sporos lengvai neišbyra kaip kad dulkančiųjų kūlių ir išsilaiko šluotelėse iki derliaus nuėmimo. Kūliasporėmis sėklos užsikrečia kūlimo metu. Po sėjos grūdo paviršiuje esančios kūliasporės prasiskverbia į dygstantį augalą ir jį užkrečia.
Pagrindinė strategija
30. Avižų sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Yra ir atsparių kietosioms kūlėms avižų veislių. Kad būtų išvengta ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą Ustilago hordei f.sp. avenae arba beicuotą sėklą. Šie abu metodai yra labai efektyvūs ir avižų kietosios kūlės praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės kraštuose. Kada sėjamos pačių ūkininkų pasiruoštos nebeicuotos sėklos, liga gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.
Pagrindiniai fungicidai
31. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, difenokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, karboksinas, tebukonazolas, triadimenolas, tritikonazolas.
Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis)
Požymiai
32. Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis avižų šaknis, ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios šluotelės būna išbalusios, tuščios. Ypač liga plinta vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų likučių ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Dažniausiai pasėlyje liga plinta židiniais.
Pagrindinė strategija
33. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Avižoms ji nėra tokia žalinga. Labiausiai paplitęs patogenas G. graminis var. tritici pažeidžia kviečius, miežius ir rugius, bet nepažeidžia avižų.
34. Tuo tarpu mažiau paplitęs patogenas G. graminis var. avenae pažeidžia ne tik avižas, bet ir kviečius, miežius bei rugius. Intensyviai auginant avižas, jis gali sukelti nemažai problemų avižų pasėliuose. Kai plinta tik G. graminis var. tritici, avižų auginimas sumažina javaklūpės riziką po jų auginamiems kviečiams, miežiams ar rugiams. Tačiau kai plinta G. graminis var. avenae, varpinių javų priešsėliams reiktų pasirinkti kitų rūšių augalus.
Pašaknio puviniai (Fusarium spp.)
Požymiai
35. Fusarium culmorum, Monographella nivalis yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia avižų apatinę stiebo dalį. Šie du patogenai plinta ir su sėkla. Daigų šaknų puvinius F. culmorum ir M. nivalis sukelia tiek plisdami su sėkla, tiek tiesiogiai dirvoje. Palankiomis sąlygomis nuo šaknų užsikrečia ir apatinė stiebo dalis, kuri gali būti stipriai pažeidžiama. F. culmorum plisti palankesni gana sausi ir šilti orai, todėl šio sukėlėjo sukeliamos ligos labiau išplitę centrinėje ir Pietų Europoje. Stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės rudos dėmės; stiebai palinksta ir pasėlis išgula. M. nivalis plinta žemoje temperatūroje tirpstant sniegui. Jam nutirpus, anksti pavasarį ant augalų lapų matyti iššviesėjusios vandeningos dėmės. F. culmorum yra nespecializuotas parazitas ir pažeidžia daugelio augalų šaknis. Jis išgyvena kaip saprofitinis grybas ant augalų liekanų. M. nivalis pažeidžia ne tik varpinius javus, bet ir daugumą kitų varpinių (Poaceae) augalų ir išlieka dirvoje. Daigai ir augalai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais nuo šaknų puvinių gali būti apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Avižų pašaknio puvinius gali sukelti ir kiti Fusarium genties grybai (pvz., Gibberella avenacea). G. avenacea (anamorfas F. avenaceum) dažnesnis vėsaus ir drėgno klimato zonose.
36. Fusarium grybai gali sukelti ir šluotelės fuzariozę. Liga ypač plinta tuose regionuose, kur pakanka drėgmės. Dėl šluotelės fuzariozės sumažėja derlius, kadangi pažeistose šluotelėse išauga labai smulkūs grūdai arba jie visai neužmezgami (žiedyno sterilumas). Dėl šluotelės fuzariozės gali labai padidėti mikotoksinų kiekis avižų grūduose.
Pagrindinė strategija
37. Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Kadangi F. culmorum ir M. nivalis natūraliai yra dirvos mikrofloros sudėtinė dalis, sėjomaina nėra tiek efektyvi kaip nuo javaklūpės. Siekiant sumažinti pašaknio puvinių pažeidimo intensyvumą, reikia į subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą pašaknio puvinius sukeliančiais patogenais sėklą. Avižų sėklos beicavimas nuo pašaknio puvinių sukėlėjų yra įprasta GAAP. Kai sėklos pažeidimo intensyvumas Fusarium spp. yra nedidelis (iki 10 proc.), beicavimui naudojami kontaktiniai, kai didesnis – sisteminiai beicai.
Pagrindiniai fungicidai
38. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: benomilas, difenikonazolas, karbendazimas, fludijoksonilas, fuberidazolas, guazatinas, prochlorazė.
Miežių geltonosios žemaūgės virusas
Požymiai
39. Miežių geltonosios žemaūgės virusu yra vadinama keletas Luteoviridae šeimos javų virusų. Javuose plintantys amarai Rhopalosiphum pad, Sitabion avenae ir Metopolophium dirhodum platina virusus. Kaip luteovirusai, jie dauginasi užkrėstų augalų ląstelėse. Virusuotiems augalams būdingas žemaūgiškumas, lapų paraudimas ir vaisingų žiedynų sumažėjimas. Simptomatikos intensyvumas priklauso nuo to, kiek augalai yra atsparūs, kiek virusas yra agresyvus, kokiu vystymosi tarpsniu augalas užsikrečia. Ypač gali nukentėti jautrių virusinėms ligoms veislių derlius.
Pagrindinė strategija
40. Visų veislių avižos gali būti pažeistos miežių geltonosios žemaūgės viruso. Kol kas Europoje nėra tolerantiškų ar atsparių avižų veislių šiam virusui. Vėlyvos sėjos avižos yra labiau puolamos viruso užkratą pernešančių amarų, nei ankstyvos, todėl avižas reikia sėti kaip galima anksčiau. Kad būtų išvengta derliaus nuostolių, avižų pasėlius reiktų purkšti nuo amarų-virusų pernešėjų. Virusų prevencijai nėra nustatytų žalingumo ribų. Kai matoma, kad vienkartinis purškimas nuo amarų yra nepakankamas, kaip prevencinę priemonę nuo virusų rekomenduojama avižų pasėlius purkšti insekticidais antrą kartą.
Pagrindiniai insekticidai
41. Lietuvos Respublikoje naudojami nuo amarų efektyvūs insekticidai.
Amarai
Požymiai
42. Amarai, ypač Rhopalosiphum padi, Sitabion avenae ir Metopolophium dirhodum, gali gausiai apnikti avižų lapus ir šluoteles. Amarai gali kenkti augalui tiesiogiai, misdami jo sultimis, ar netiesiogiai, išskirdami juodas apnašas bei platindami virusines ligas, ypač BYDV. Išplitus amarams, gali sumažėti grūdų derlius ir suprastėti jų kokybė. Didesnę žalą atneša amarai, kai išplinta ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais arba kai amarai apninka išplaukėjusias šluoteles.
Pagrindinė strategija
43. Žiemines avižas reikia beicuoti arba purkšti insekticidais, kad būtų sumažintas miežių geltonosios žemaūgės plitimas. Ypač šias priemones reikia taikyti, kai avižos ankstyvos sėjos ar žiema neįprastai švelni. Virusų pernešimo pavojų vasarinėse avižose galima sumažinti jas sėjant kuo anksčiau. Norint laiku panaudoti insekticidus nuo amarų, reikia nuolat stebėti avižų pasėlius. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių javų pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta 50 proc. augalų ir ant jų randama po 1-2 amarus. Bamblėjimo metu (BBCH 30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų ant stiebo. Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti, kai randama 20-30 proc. amarų apniktų šluotelių, kiekvienoje vidutiniškai po 2-3 amarus. Kitose EPPO šalyse rekomenduojama naudoti insekticidus nuo amarų, kai iki bamblėjimo tarpsnio pabaigos (BBCH 37) randama 20-30 proc. amarais apniktų stiebų. Vėlesniais vystymosi tarpsniais insekticidai naudojami, kai amarų randama ant 40 proc. stiebų. Dažniausiai pakanka vieno purškimo insekticidais. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklos gali būti beicuojamos.
Pagrindiniai insekticidai
44. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.
Tripsai
Požymiai
45. Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici, Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus, Halotydeus destructor, Penthaleus major) maitinasi avižų lapais. Iščiulptų viršutinių lapų lapamakštės įgyja sidabrinį atspalvį. Pažeistas lapas nuruduoja. Gausiai išplitus tripsams, avižų pasėlis gali stipriai nukentėti, ypač vyraujant nepalankioms augalų augimo sąlygoms (sausa ir vėsu). Iščiulptos šluotelės būna tuščios ir išbalusios.
Pagrindinė strategija
46. Tripsų gausumą įvertinti yra būtina, kadangi jie yra labai smulkūs ir sunkiai pastebimi. Norint nustatyti jų kiekį, reikia skaičiuoti atsargiai praskleidus lapamakštę ar iškračius juos ant popieriaus. Greta augančios piktžolės, daugiamečiai žolynai ar ganyklos taip pat turi būti apžiūrimi, kadangi tripsai migruoja iš vienos vietos į kitą. Suskaičiavus tripsus, priimamas sprendimas dėl insekticidų naudojimo. Kadangi šie kenkėjai būdingi šiauriniuose Europos kraštuose, todėl daugelyje piečiau esančių intensyvios žemdirbystės šalių apsaugos priemonių nuo tripsų varpinių javų pasėliuose atskirai netaiko. Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37-39) randami 1-2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų stiebų.
Pagrindiniai insekticidai
47. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, zeta-cipermetrinas.
Ilgakojai uodai (Tipula spp.)
Požymiai
48. Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis daugiamečiuose žolynuose.
Pagrindinė strategija
49. Avižos ilgakojų uodų lervų gali būti pažeistos, kai sėjamos po daugiamečių žolynų ar į dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Siekiant įsitikinti, ar gausiai dirva užkrėsta ilgakojų uodų lervomis, tikslinga paimti dirvos bandinius ir suskaičiuoti lervas. Jei dirvoje anksti pavasarį randama 50 ar daugiau lervų/m2, avižas sėti į tokį lauką rizikinga. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, iškart suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai gali būti naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų stipriai kenčia pasėti augalai. Purškiant prieš gausų lietų, pagerėja insekticidų įsiskverbimas ir pasiskirstymas viršutiniame dirvos sluoksnyje.
50. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Spragšiai ir grambuolių lervos
Požymiai
51. Tam tikrų rūšių spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos pakanda augalo stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o pagrindinis jo stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 3-5 metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3-4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Pasėliams pradeda kenkti abiejų kenkėjų lervos trečiais vystymosi metais.
Pagrindinė strategija
52. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis miežiams. Tačiau jei juos tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti purkšti insekticidais, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą. Kai įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų naudojimo miežių pasėliuose.
53. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Dirvinukai (Agrotis spp.)
Požymiai
54. Kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse dirvinukai pažeidžia avižas. Suaugę dirvinuko vikšrai nugraužia jaunų augalų stiebą netoli dirvos paviršiaus ir maitinasi augalo viršutine dalimi. Esant gausiam dirvinukų antplūdžiui, pasėlis išretėja, kai kuriais atvejais lieka didžiuliai tušti židiniai.
Pagrindinė strategija
55. Dirvinukams plisti yra palankūs išretėję, piktžolėti pasėliai, nepurenamais tarpueiliais kaupiamieji augalai, intensyviai nedirbami pūdymai, drėgnos dirvos. Tokius plotus renkasi dirvinukų patelės kiaušinėliams dėti. Kiek gausiai išplitę dirvinukai, nustatoma gerokai po pietų ar vakare apžiūrint dygstančių ar prigijusių augalų pasėlius. Tuo metu dirvinukų vikšrai minta augalais arba netoli jų šildosi dirvos paviršiuje. Tik įvertinus dirvinukų gausumą, sprendžiama apie insekticidų naudojimo būtinumą. Naudojant insekticidus, jais purškiama vakarop, kuomet vikšrai išlindę į dirvos paviršių maitinasi.
56. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų produktų nėra.
Švedinės muselės (Oscinella frit)
Požymiai
57. Švedinės muselės lerva yra 3-4 mm ilgio, gelsvai balta, bekojė ir neturi aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos: pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė, kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų, ir rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta. Avižose, ypač vėlyvos sėjos, daugiausia žalos padaro pavasarinė generacija. Antros generacijos lervos, mintančios grūdais, ar pačios muselės gali sudaryti nepatogumų, kuomet jos pradeda daugintis sandėliuose po javapjūtės. Trečios generacijos muselės daugiausia minta daugiamečiais žolynais, bet gali pakenkti ir rudenį pasėtiems javams (taip pat ir žieminėms avižoms).
Pagrindinė strategija
58. Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos agrotechninės priemonės. Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą optimaliu gyliu, galima pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią švedinių muselių pažeidimams 1-3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei nei muselėms optimali temperatūra (+19-21oC). Tuo tarpu žiemkenčius reikia sėti ne per anksti, kad jie sudygtų rugsėjo antroje pusėje, kuomet Lietuvoje orai atvėsta ir optimalios sąlygos muselių vystymuisi būna praėjusios. Avižose švedinės muselės nėra įprastas kenkėjas, todėl specialus purškimas nuo šio kenkėjo nepraktikuojamas. Tačiau jei pasitaikytų, kad švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą, reiktų panaudoti insekticidus. Lietuvoje žalingumo riba apibūdinama, kai augalams esant 1-3 lapelių tarpsnio šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Kai kuriose EPPO šalyse nuo švedinių muselių rekomenduojama purkšti, kai randama daugiau nei 10 proc. pažeistų daigų. Nuo muselių dygstantys augalai apsaugomi sėjant insekticidiniu beicu beicuotą sėklą.
Pagrindiniai insekticidai
59. Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.
Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana)
Požymiai
60. Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys vabaliukai, kurie minta avižų lapais. Misdami jie išgraužia ant lapų pailgas kiaurymes. Geltonos lemų lervos padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir gali būti supainiojamos su mažais šliužais. Lemų lervos skeletuoja lapus, palikdamos ilgus dryžius ant lapų.
Pagrindinė strategija
61. Pažeidimas yra nesunkiai pastebimas, ypač vasariniuose javuose, bet retai kada būna nuostolingas. Lietuvoje lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai kuriose EPPO šalyse rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama 15 suaugusių vabalų m2 iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant stiebo randama 0,5-1 lerva. Insekticidais purškiama iki avižos išplaukėja ar plaukėjimo metu. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo amarų, pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą.
Pagrindiniai insekticidai:
62. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, triazamatas, zeta-cipermetrinas.
Nematodai
Požymiai
63. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) sukelia stiprų šakų išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniais vystymosi tarpsniais ant šaknų pastebimos mažytės baltos cistos. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl dėl pažeidimo sutrumpėję augantys židiniais augalai yra aiškiai matomi. Ditylenchus dipsaci(stiebiniai nematodai) sukelia augalo apatinės stiebo dalies sustorėjimą ir lapų susiraukšlėjimą. Pažeistų augalų stiebai gali sutrumpėti, išsikraipyti. Pratylenchus spp. yra labiausiai išplitę nematodai pašarinių avižų pasėliuose Viduržemio jūros šalyse. Jie gali pažeisti ir kitus grūdinius augalus.
Pagrindinė strategija
64. Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae ir D. dipsaci veisles. Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu javų ir varpinių žolių kiekiu. Nuo šių nematodų naudoti augalų apsaugos produktus kol kas nerekomenduojama.
Piktžolės
Pagrindinė strategija
65. Avižų pasėliuose piktžolės daugiausiai yra naikinamos herbicidais, tačiau yra tinkamos ir agrotechninės priemonės, kurios naudojamos prieš avižų sėją ir per jų vegetaciją, pvz., augalų konkurencija (pasėlio tankumas) ir mechaninis piktžolių naikinimas. Sudygusios vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant priešsėlinio augalo ražienas. Pastarasis yra naudingas ir reikalingas, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Dirvos dirbimas avižoms būtų: arimas ir akėjimas prieš sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio ruošimo tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygusios avižos galėtų konkuruoti su piktžolėmis ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidus. Avižos, palyginus su vasariniais miežiais, geriau konkuruoja su piktžolėmis.
66. Avižų pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles avižose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama, įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos, ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribas. Prieš nustatant apsaugos metodus ir parenkant herbicidus, būtina pagalvoti apie varpinių piktžolių rezistentiškumą. Dėl herbicidų rezistentiškumo sustabdytas ar minimalizuotas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios yra galiojančios ir jomis reikia vadovautis.
67. Pavasarį, prieš herbicidų, veikiančių per lapus, naudojimą turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas avižų ir piktžolių vystymosi tarpsnis leidžia išvengti neigiamo poveikio avižoms bei herbicidų neveiksmingumo dėl per didelių piktžolių. Turi būti apgalvota, kokia galima rizika po avižų auginamiems augalams.
68. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu grūdai turi mažiau kaip 30 % drėgmės. Piktžolės aktyviai auga, todėl yra pažeidžiamos. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžoles.
Pagrindiniai herbicidai
69. Herbicidų, skirtų naikinti varpines piktžoles avižų pasėliuose, pasirinkimas yra daug mažesnis, palyginus su skirtais kitiems varpiniams augalams, nes dauguma varpines piktžoles naikinančių herbicidų turi savo sudėtyje veikliųjų medžiagų, naikinančių laukines avižas. Herbicidai grupuojami pagal naikinamas piktžoles ir purškimo laiką.
70. Lietuvos Respublikoje šiuo metu nėra registruotų herbicidų, kurie avižų pasėlyje naikintų ir vienaskiltes, ir dviskiltes piktžoles.
71. Taip pat nėra šiuo metu registruotų herbicidų, kuriuos būtų galima naudoti prieš avižų sėją nuo dviskilčių piktžolių.
Išgulimas
Požymiai
72. Auginant avižas tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis), augalai gali būti linkę išgulti. Jei augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę augalai nevienodai bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Ypač tas svarbu, kai avižos auginamos žmonių reikmėms. Nepatogumai nuimant derlių gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui. Padidėjęs užterštumas piktžolėmis ne tik apsunkina javapjūtę, bet ir padidina išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu sustabdyti ypač ankstyvą javų išgulimą. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir augimo reguliatorių naudojimą.
Pagrindinė strategija
73. Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones: atsisakant ankstyvos sėjos, saikingai tręšiant azoto trąšomis, nenaudojant per didelių sėklos normų. Kai kurios avižų veislės (trumpos arba kietašiaudės) yra tolerantiškos išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant augimo reguliatorių. Tikslu sutrumpinti ir sustiprinti apatinius tarpubamblius ir sumažinti išgulimo riziką, augimo reguliatoriai purškiami ankstyvais stiebo augimo tarpsniais (apie BBCH 30-32). Augimo reguliatoriai nenaudojami, jei pasėliai yra stresuoti (pvz., sausros) arba kai gali būti slopinamas plaukėjimas.
74. Lietuvos Respublikoje šiuo metu augimo reguliatorių avižoms registruotų nėra.
Suderinta su EPPO
standartu PP 2/24(1)