Įvadas

1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva žirniams (Pisum sativum) yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima žirnių (Pisum sativum) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (tarp jų ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.

2. Žirniai yra vienamečiai augalai, auginami Šiaurės Europoje, sėjant juos kovo ar balandžio mėnesiais. Auginant žirnius pietiniuose Europos regionuose, sėjama sausio-vasario mėnesiais.

3. Žirnių paskirtis:

3.1. Valgomieji (žalieji) žirneliai. Jie naudojami žmonių maistui, nuimami žali ir dažniausiai užšaldomi.

3.2. Kuliamieji žirniai. Jie nukuliami subrendę ir konservuojami arba naudojami sausi žmonių maistui ar gyvūnų pašarui.

3.3. Pašariniai žirniai, kai visas augalas naudojamas gyvūnų pašarui šeriant vien juo ar mišinyje su žolėmis bei varpiniais javais.

4. Direktyva taip pat gali būti taikoma sėklai auginamiems žirniams.

5. Dėl daugelio kenksmingų organizmų gali sumažėti žirnių derlius, susigadinti kokybė, produkcijos patikimumas ūkiuose gali patekti į pavojų, gali sutrikti našumas perdirbimo įmonėje. Daugeliu atvejų auginant žirnius žmonių maistui (naudojamus žalius ar subrendusius), augalų apsaugos produktų naudojimas nėra pateisinamas vien padidėjusiu derliumi. Esminis dalykas, dėl ko maistui skirtuose žirniuose naudojami apsaugos produktai, yra produkcijos kokybė ir jos užterštumo sumažinimas.

6. GAAP žirniams yra pagrįsta keletu svarbių elementų. Naudojami agrotechniniai metodai turi padėti mažinant svarbiausių kenksmingų organizmų paplitimą ir intensyvumą. Sėjomainoje žirniai gali būti sėjami tame pačiame lauke tik kas 5-6 metai. Sėjama tik sveika sėkla. Rekomenduojama naudoti žalingumo ribas ir prognozavimo sistemas, nustatant augalų apsaugos produktų naudojimo būtinumą ir purškimo laiką. Naudojamos apsaugai nuo kenksmingų organizmų priemonės turi būti kiek galima veiksmingesnės nuo tuo metu plintančių kenksmingų organizmų.

7. GAAP taip pat numato, kad būtų auginami atsparių kenksmingiems organizmams veislių žirniai, tačiau kol kas tokių veislių, kurios tiktų komerciniam auginimui, nelabai yra. Taip pat kol kas nėra veiksmingų biologinių priemonių, tinkamų žirnių pasėlių nuo žalingų organizmų apsaugai. Todėl biologinė apsauga nėra GAAP.

8. Augalų apsaugos strategija apima plintančius kenksmingus organizmus lauke, taikomą sėjomainą (įskaitant ir kitus auginamus augalus), atsparių ar tolerantiškų veislių auginimą, purškimą herbicidais, sėklos beicavimą, prisilaikant įprastos auginimo praktikos, laukų sausinimą melioruojant, žalių trąšų naudojimą, sėklos guolio paruošimą, dirvos rūgštumo reguliavimą. Visi šie veiksniai gali būti GAAP sudėtine dalimi.

9. Pagal GAAP, reikia naudoti kruopščiai sureguliuotą purškimo techniką, apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Kad nebūtų paskatintas kenksmingų organizmų atsparumo vystymasis, pagal GAAP, nerekomenduojama naudoti tų pačių augalų apsaugos produktų pakartotinai.

10. Pagrindiniai žirnių kenksmingi organizmai yra šie:

10.1. Aphanomyces šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches);

10.2. Diegavirtė (Pythium spp.);

10.3. Žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae);

10.4. Žirnių askochitozė/lapų ir ankščių dėmėtligė (Ascochyta pisi, Mycosphaerella

pinoides, Phoma medicaginis var. pinodella);

10.5. Žirnių šaknų puvinys (Fusarium solani);

10.6. Juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans);

10.7. Fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi);

10.8. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);

10.9. Miltligė (Blumeria pisi);

10.10. Kekerinis (pilkasis) puvinys (Botrytis cinerea);

10.11. Rūdys (Uromyces pisi);

10.12. Žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi);

10.13. Virusai;

10.14. Ilgakojai uodai (Tipula spp.);

10.15. Spragšiai;

10.16. Dirvinukai;

10.17. Tripsai;

10.18. Gumbeliniai straubliukai (sitonai);

10.19. Žirniniai amarai (Acyrthosiphon pisum);

10.20. Žirninės kandys (Cydia nigricana);

10.21. Grambuolių lervos;

10.22. Žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum);

10.23. Šliužai ir sraigės;

10.24. Piktžolės.

Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų

11. Ruošiant GAAP direktyvas, EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribojamas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.

Aphanomyces šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches)

Požymiai

12. A. euteiches sukeliami šaknų puviniai yra viena iš žalingiausių ligų žirnių auginimo regionuose. Grybas ant augalų liekanų išgyvena iki 15 metų. Tinkamose ligai dirvose šiaudų spalvos pažeidimai žievelėje pasirodo jau po 10 dienų po sėjos. Žievelės audiniai suminkštėja ir pradeda pūti, pažeidiami vandens indų audiniai. Pažeisti audiniai dažnai išskiria tipiškas oosporas.

Pagrindinė strategija

13. Žirnių auginimas sėjomainos tame pačiame lauke kas 6 metai yra pati tinkamiausia apsaugos priemonė nuo A. euteiches sukeliamų šaknų puvinių. Dirvos nusausinimo ir susigulėjimo problemos turi būti išspręstos iki sėjos. Kai kuriose šalyse daroma dirvos analizė ir yra paruošiamos rekomendacijos laukams, kuriuose dažnai auginami žirniai. Kai kurios veislės turi dalinį atsparumą A. euteiches sukeliamiems šaknų puviniams, tačiau jos kol kas nėra skirtos komerciniam naudojimui. Efektyvių cheminių apsaugos produktų nėra.

Diegavirtė (Pythium spp.)

Požymiai

14. Pythium spp. žirniuose sukelia vandeningą, minkštą puvinį, kurio pažeistos šaknys silpnai išsivysto arba visai nesusidaro dar bedygstant žirniams. Daigai sukniumba. Ypač liga išplinta sėjant prastos dygimo energijos sėklą labai anksti pavasarį, kada dar dirva sėjos gylyje yra šalta ir drėgna.

Pagrindinė strategija

15. Efektyviausiai nuo šios ligos apsisaugoma sėjant beicuotą sėklą. Nereikia sėti į šaltą, drėgną dirvą, nenaudoti prasto daigumo sėklų. Dirvos nusausinimo ir susigulėjimo problemos turi būti išspręstos iki sėjos.

16. Lietuvos Respublikoje nuo šių ligų registruotų beicų nėra.

Žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae)

Požymiai

17. Netikrajai miltligei žirniuose būdingi du infekcijos tipai: sisteminis ir vietinis. Sistemiškai užkrėstų augalų augimas stipriai sustabdomas vykstant intensyviai sporuliacijai ant lapų. Augalai dar iki žydėjimo žūsta. Sistemiškai augalai užsikrečia per dirvą ir augalų liekanas. Vietinis užkratas prasideda ant apatinių lapų ir kyla augalu aukštyn ir taip pat pernešamas nuo augalo prie augalo. Vietinis užkratas plinta vėjo pernešamomis sporangėmis. Abiejų tipų užsikrėtimo atvejais apatinėje pažeistų lapų pusėje dėmių vietose susiformuoja pilkšvai violetinis apnašas. Viršutinėje lapo pusėje pažeidimo vieta įgauna gelsvai pilką spalvą. Sporangių susidarymui pakanka 12 val. su aukšta santykine drėgme (ne mažiau kaip 90 proc.).

Pagrindinė strategija

18. Sėjant beicuotą sėklą, sumažinamas sisteminiu būdu užsikrėtusių augalų kiekis, dėl ko vėliau ne taip plinta vietinis užkratas. Reiktų atsisakyti dažno žirnių sėjimo į tą pačią vietą bei nebeicuotos sėklos naudojimo. Sėjomaina būtina, jei laukuose gausu netikrosios miltligės užkrato. Europoje auginamos veislės pasižymi labai skirtingu atsparumu netikrajai miltligei. Regionuose, kuriuose sąlygos yra palankios šiai ligai plisti, reiktų auginti, kiek įmanoma, tolerantiškesnes veisles.

19. Kai kur žirnių netikrosios miltligės sukėlėjui Peronospora viciae yra išsivystęs atsparumas fenilamidų grupės fungicidams (metalaksilui ir oksadiksylui). Kai tik pastebimas atsparumas šioms veikliosioms medžiagoms, reikia naudoti kitų grupių fungicidus.

20. Lietuvos Respublikoje nuo šių ligų registruotų beicų nėra.

Askochitozė / Lapų ir ankščių dėmėtligė (Ascochyta pisi, Mycosphaerella pinoides, Phoma medicaginis var. pinodella)

Požymiai

21. Vadinamasis „ascochyta kompleksas“ sukelia lapų ir ankščių dėmėtumą ir sėklaskilčių, stiebo pagrindo ir šaknų pažeidimus. Priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, galima išskirti visus tris sukėlėjus:

21.1. Ascochyta pisi sukelia tikrąją lapų, stiebų ir ankščių dėmėtligę. Būdingi požymiai yra rusvos, apvalios, įdubusios dėmės, kurių kraštas yra aiškiai atribotas nuo sveikųjų audinių. A. pisi retai aptinkama ant požeminių augalo dalių.

21.2. Mycosphaerella pinodes sukelia gausias, smulkias, tamsiai rudas ar tamsiai raudonas dėmeles antžeminėje augalo dalyje. Šios dėmelės gali išsivystyti į nedideles vandeningas dėmes, kurios didėja, susijungia ir per keletą dienų nudžiovina pažeistas augalo dalis. Liga ypač sparčiai vystosi esant šiltiems ir drėgniems orams. M. pinodes taip pat gali sukelti pašaknio puvinį, kuris pasireiškia šaknies kaklelio ir žemutinės stiebo dalies pajuodavimu.

21.3. Phoma medicaginis var. pinodella sukelia panašius požymius, kaip ir M. pinodes, bet dėmės niekada nebūna vandeningos. Ir jei M. pinodes yra vyraujantis patogenas antžeminėje augalo dalyje, tai P. m. pinodella yra dominuojantis šaknų puvinio sukėlėjas.

Pagrindinė strategija

22. Visi šie sukėlėjai plinta per sėklą. Kai sėjama sveika sėkla esant sausiems orams, išvengiama ligos protrūkio. Taip galimos dalinai atsparios A. pisi žirnių veislės, bet šis grybas, priklausomai nuo geografinės vietos, išvysto skirtingas rases. Veislių rezistentiškumas galimas tik vyraujančiai grybo rasei. Visiškai atsparių veislių M. pinodes dėmėtligės sukėlėjui nėra. Bet yra nustatytas skirtingo laipsnio veislių pakantumas šiai ligai. Sėjant neužkrėstą M. pinode ir P. m. pinodella ligos sukėlėjais sėklą, galima išvengti pašaknio puvinių. Labai svarbu laikytis sėjomainos, nes nuo dirvoje esančio didelio kiekio užkrato negalima daigų apsaugoti net beicuojant sėklą. Prieš sėją rekomenduojama atlikti sėklų užkrėstumo ligų sukėlėjais analizę. Gausiai užkrėstų sėklos partijų reikėtų atsisakyti. Sėklos beicavimas yra efektyvi priemonė, mažinanti užkrėstų augalų skaičių. Purškiant fungicidais, nuo užkrato apsaugomi lapai.

23. Lietuvos Respublikoje nuo dėmėtligės registruotų beicų ar fungicidų nėra.

Žirnių šaknų puvinys (Fusarium solani)

Požymiai

24. Žirnių šaknų puvinį daugiausia sukelia Fusarium solani f.sp. pisi, bet keletas kitų Fusarium genties grybų (F. oxysporum, F. culmorum, F. avenaceum, F. redolens) gali sukelti žievelės puvinį. Šie grybai pažeidžia sėklaskiltes, šaknies kaklelį ir stiebo pagrindą. Daigo šaknys įgauna tamsiai rudą atspalvį. Daigas gali supūti net nepasiekęs dirvos paviršiaus. Liga niekada nepažeidžia antžeminės augalo dalies. F. solani f.sp. pisi sukeltam šaknų puviniui būdinga įdubusios dėmės ar parudavimai. Ligoti daigai išlinksta, gali žūti. Paaugusių ligotų augalų šaknys pūva, jie atsilieka ūgiu, vysta ir pagaliau žūva.

Pagrindinė strategija

25. Žirnių veislių, atsparių visoms Fusarium rūšims vienu metu (Fusarium kompleksui), nėra. Tačiau yra žinoma, kad veislės gali pasižymėti labai skirtingu tolerantiškumu fusariozių sukeliamam šaknų puviniui. Išnaudojant veislių tolerantiškumo savybę ir derinant su gera žemės dirbimo praktika ir sėjomaina, kada ankštiniai augalai į tą patį lauką sėjami po 5 metų, gaunamas geras augalų apsaugos efektas. Naudojant beicus, sėklų užkrėtimas sumažinamas iki minimalaus lygio. Sėjant beicuotą sėklą, taip pat sumažėja užsikrėtimo ligos sukėlėjais iš dirvos rizika. Rekomenduojama ištirti dirvožemio užsikrėtimą Fusarium spp.

26. Lietuvos Respublikoje nuo fuzariozinio šaknų puvinio registruotų beicų nėra.

Juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans)

Požymiai

27. Chalara elegans (syn. Thielaviopsis basicola) sukelia juodąjį šaknų puvinį, kuris pažeidžia visas augalo šaknis. Šaknys paruduoja, raukšlėjasi ir pradeda pūti. Liga sulėtina augalo vystymąsi. Sergantys augalai būna plonais stiebais, pageltusiais lapais, ne visai išsivystę. Liga nepažeidžia sėklaskilčių, kaip kad kiti šaknų puvinių sukėlėjai. Grybas gyvybingas išlieka keletą metų storasienių chlamidosporų pagalba.

Pagrindinė strategija

28. Juodasis šaknų puvinys aptinkamas tik laukuose, kuriuose dažnai auginami žirniai. Vienintelis apsaugos būdas nuo šios ligos – tai vengti sėti žirnius užkrėstuose laukuose. Rekomen­duojamas laukų, kuriuose dažnai sėjami žirniai, dirvožemio užsikrėtimo Chalara elegans ištyrimas.

Fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi)

Požymiai

29. Tai viena geriausiai žinomų žirnių ligų. Literatūroje aprašoma keliolika sukėlėjo rasių, bet tik pirma ir antra rasės aptinkamos ir yra reikšmingos Europoje. Būdingi požymiai yra apvytę garbanoti lapai ir papilkėję prielapiai. Vytimas plinta nuo apatinių lapų į augalo viršūnę. Šaknys atrodo sveikos ir tik išilginiame pjūvyje pastebimi vandens indų kūlelių spalvos pakitimai nuo oranžinio iki raudono atspalvių, kurie pereina iš šaknų į stiebą. Antra rasė gali sukelti žievės puvinį.

Pagrindinė strategija

30. Vienintelis apsaugos nuo vytulio būdas – tai veislių genetinis atsparumas šiai ligai. Daugelis komercinių žirnių veislių yra atsparios pirmai, o nemaža jų dalis ir antrai rasei. Kadangi ligai vystytis reikalinga šilta dirva, tai ankstyva sėja gali sumažinti ligos pasireiškimo intensyvumą.

Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

Požymiai

31. Tai dažna liga vyraujant šiltoms ir drėgnoms oro sąlygoms. Žydinčius žirnius užkrečia oru perneštos ligos sukėlėjo chlamidosporos. Liga pradeda vystytis ant apmirusių žiedų, jie būna prilipę prie stiebo ir pradeda šlapiai pūti, puvinys persimeta į aplinkinius audinius, kuriuos vėliau suardo. Ant suaugusių žirnių ankščių ar stiebų puvinio apimtose vietose susidaro balta, į vatą panaši grybiena. Ant senstančios grybienos susidaro tamsiai rudi, juodi skleročiai, išvaizda ir dydžiu panašūs į pelių išmatas. Liga greitai plinta nuo vieno augalo ant kito, supūdydama ankštis, o vėliau ir visą augalą.

Pagrindinė strategija

32. Kadangi liga plinta ant daugelio augalų, tai sėjomaina nėra ta priemonė, kuri sumažina žirnių užsikrėtimą šiuo puviniu. Užsikrėtimo rizika sumažėja tik tada, kai sėjomainoje auginami nejautrūs šiai ligai augalai. Rekomenduojama auginti žirnių veisles, turinčias ne tokia gausią lapiją, kurių lapai ant stiebo būtų išsidėstę retai. Gilus arimas padeda sumažinti skleročių skaičių viršutiniame dirvos sluoksnyje ir dėl to susidaro mažiau apotecių ir askosporų. Fungicidų naudojimas žydėjimo metu taip pat yra veiksmingas nuo sklerotinio puvinio.

33. Lietuvos Respublikoje nuo sklerotinio puvinio žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Miltligė (Blumeria pisi)

Požymiai

34. Dažniausiai miltligė pažeidžia vėlyvos sėjos žirnius. Retkarčiais ši liga gali būti labai žalinga, ypač vyraujant permainingiems orams, kai dieną būna karšta, o naktį vėsu ir susidaro rasa. Augalo lapai, rečiau stiebai ar ankštys dėl besivystančios grybienos įgauna melsvai baltą atspalvį. Augalo paviršiuje sendama grybiena sudaro pilkšvą plėvelę, ant kurios išauga smulkūs, juodi grybo vaisiakūniai – kleistoteciai.

Pagrindinė strategija

35. Yra naujų žirnių veislių, kurios atsparios miltligei. Šios veislės rekomenduojamos auginti miltligei plisti palankiuose regionuose. Ankstyva žirnių sėja sumažina miltligės išplitimo riziką. Fungicidai būtent nuo šios ligos naudojami retai. Esant būtinybei, fungicidais purškiama vieną kartą.

36. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Kekerinis (pilkasis) puvinys (Botrytis cinerea)

Požymiai

37. Šį puvinį sukelia Botryotinia fuskeliana, anamorfas Botrytis cinerea. Tai labai išplitusi liga, kuri ypač žalinga per didelės drėgmės sąlygomis. Grybas dažniausiai pirma pasirodo ant apmirusių augalo dalių, vėliau pradeda vystytis kaip žalingas parazitas. Todėl žirniuose pirminio užsikrėtimo vieta dažniausiai būna sunykę žiedo vainiklapiai. Pažeidimą labai skatina įsivyravę drėgni orai žirnių žydėjimo metu, kai nunykstantys vainiklapiai užuot buvę nupūsti, lieka prilipę prie jaunų ankščių ar lapų pažastyse. Tai yra ideali vieta ligai plisti, o drėgmės perteklius skatina greitą puvinio vystymąsi.

Pagrindinė strategija

38. Ant augalo išplitusio puvinio praktiškai neįmanoma sustabdyti. Žinant, kad vainiklapiai yra pirminio užkrato šaltinis, tai ankščių apsauga, naudojant fungicidus iki ligos pasireiškimo pradžios, yra veiksmingiausia priemonė. Būtent ši priemonė geriausiai atsiperka vyraujant drėgniems orams. Žalieji ir šparaginiai žirniai vieną kartą fungicidais galėtų būti nupurškiami užsimezgant pirmosioms ankštims. Būtent tada didžiajai daliai žiedų reikalinga apsauga. Žirniuose, skirtuose grūdams, fungicidus efektyvu naudoti per du kartus. Tai patikimai sumažina pažeistų ankščių ir patamsėjusių grūdų skaičių, išsaugo derlių. Pirmą kartą purškiama užsimezgant pirmosioms ankštims, o antrą kartą, esant palankiems ligai plisti orams – dar po 10-14 dienų. Regionuose, kur žirnių žydėjimo ir ankščių mezgimo metu vyrauja šilti ir drėgni orai, augintojai turėtų rinktis auginti mažiau lapuotas žirnių veisles. Tokie pasėliai būna atviresni ir juose susidaro sausesnis mikroklimatas.

39. Lietuvos Respublikoje nuo kekerinio puvinio žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Rūdys (Uromyces pisi)

Požymiai

40. Ant žirnių lapų, rečiau ant stiebų ar ankščių aptinkamos rudos ligos sukėlėjo pastulės, pripildytos sporų masės. Pirmosios pustulės pastebimos ant apatinių lapų, augalui esant tik 10-20 cm aukščio. Juodai rudi teleutosorai su teliautosporomis susiformuoja žirnių vegetacijos pabaigoje. Smarkiai pažeisti lapai gali nudžiūti iki brendimo pradžios.

41. Ligos sukėlėjas turi augalą tarpininką – karpažolę. Ant jos ūglių pavasarį susidaro rūdžių spermagonės ir balkšvų arba šviesiai oranžinių pūslelių pavidalo ecidės, kuriose subręsta ecidiosporos, užkrečiančios žirnius. Taip pat rūdžių grybiena gali peržiemoti ant augalinių likučių, o anksti pavasarį užkrėsti žirnius.

42. Rūdžių epidemijos metais derliaus nuostoliai gali siekti iki 30 %. Sukėlėjui vystytis palankiausi šilti ir drėgni orai, o daugiausiai žalos liga gali padaryti skurdžiuose pasėliuose.

Pagrindinė strategija

43. Labai svarbu auginti atsparių rūdims žirnių veisles. Žirnių pasėliuose ir aplink juos būtina naikinti karpažoles. Augalų likučius būtina užarti. Taip pat nuo rūdžių galima naudoti fungicidus.

44. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi)

Požymiai

45. Liga plinta su sėkla. Net tik 0,01 proc. užkrėstų Pseudomonas syringae pv. pisi sėklų gali būti stipraus ligos protrūkio priežastimi. Žirnių bakterinės dėmėtligės sukėlėjas ant sėklų gali išlikti iki 3 metų. Dažnai drėgnais metais arba po vėlyvų šalnų žirnių pasėliuose plinta tik ši liga. Bakterinė dėmėtligė plinta vėjo ir lietaus pagalba bei per techniką, naudojamą laukuose.

Pagrindinė strategija

46. Sėti neužkrėstas sėklas. Yra išvesta atsparių veislių, tačiau jos nėra atsparios visoms ligos sukėlėjo rasėms. Kad nebūtų platinamos ligos, pervažiuojant iš vieno lauko į kitą, kombainą ir kitą naudojamą techniką reikia išvalyti. Cheminių apsaugos produktų nėra.

Virusai

Požymiai

47. Žirniuose virusinės ligos gana dažnos. Populiariausi trys virusų pernešimo mechanizmai: per amarus, nematodus (Trichodorus spp.), karta į kartą per sėklas. Kai kurių virusų pažeidimus yra nesunku atpažinti laukuose, bet kai kurie simptomai yra labai nežymūs ir tiksli diagnozė reikalauja daug tyrimų. Virusai paprastai identifikuojami naudojant serologinį testą, bet gali būti naudojami ir kiti šiuolaikiški metodai.

Pagrindinė strategija

48. Amarų pernešami virusai: PEMV (žirnių paprastosios mozaikos virusas), BLRV (pupų lapų susisukimo virusas), PSV (žirnių dryžuotasis virusas), BYMV (pupų geltonosios mozaikos virusas).

49. Tik efektyvi apsauga nuo amarų padeda išvengti spartaus virusinių ligų plitimo, nes net ir nedidelis amarų kiekis gali išplatinti virusines ligas pasėlyje. Yra tolerantiškų veislių PEMV ir BLRV virusams, todėl tokių veislių auginimas yra viena iš apsaugos priemonių nuo virusinių ligų. PSV žiemoja ir plinta liucernų pasėliuose, todėl žirnių pasėlius reiktų saugoti nuo amarų, atskrendančių iš kaimyninių liucernų laukų.

50. Nematodų pernešamas virusas PEBV (žirnių ankstyvo nurudimo virusas).

51. Jei nematodų Trichodorus spp. populiacija yra gausi, prieš sėją reikia panaudoti nematocidą.

52. Virusai, plintantys su sėkla: PEBV (žirnių ankstyvo nurudimo virusas), PsbMV (žirnių sėklos mozaikos virusas).

53. Sėti reikia tik neužkrėstą sertifikuotą sėklą.

Ilgakojai uodai (Tipula spp.)

Požymiai

54. Ilgakojų uodų lervos pradeda kenkti iškart po žirnių sudygimo, ypač jei žirniai pasėti po daugiamečių žolių. Patys kenkėjai dažnai aptinkami greta daigo dirvoje. Lervos gyvena didelėmis populiacijomis užleistose dirvose arba daugiamečiuose žolynuose.

Pagrindinė strategija

55. Sėjant žirnius po daugiamečių žolių, suarta velėna turėtų būti ištiriama, nustatant joje lervų kiekį. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai, kurie įterpiami į dirvą. Galima insekticidais purkšti ir po sudygimo, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo, bet sausomis sąlygomis insekticidų veiksmingumas gali būti nepakankamas.

56. Lietuvos Respublikoje registruotų dirvinių insekticidų nėra.

Spragšiai

Požymiai

57. Spragšio lervos yra ryškiai geltonos spalvos, pailgos, glotnios ir standžios, su trimis poromis trumpų kojų galvos gale. Segmentinis lervos kūnas yra 13-37 mm ilgio. Žirniai retai kada pažeidžiami spragšių. Jie gali smarkiau išplisti po daugiamečių žolynų labai anksti pasėtų žirnių pasėliuose. Pažeisti augalai žūna arba būna labai silpni.

Pagrindinė strategija

58. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkami priešsėliai žirniams. Tačiau jei žirnius tenka sėti į tokią dirvą, daugiametes žoles reikia užarti labai anksti ir patikrinti, koks velėnos užsikrėtimas šiais kenkėjais. Labiausiai pažeidžiami augalai, pasėjus kitais metais po užartų daugiamečių žolių. Gali būti naudojami dirvos insekticidai.

59. Lietuvos Respublikoje registruotų dirvinių insekticidų nėra.

Dirvinukai

Požymiai

60. Dirvinukai (Agrotis spp.) yra Noctuidae šeimos naktinių drugių vikšrai. Jie yra dideli, stambūs 30-40 mm ilgio, vienodai pilkai, gelsvai rusvi. Jie minta naktimis. Kai dirvinukų gausu, jie gali labai išretinti pasėlį. Jautriausi šiems kenkėjams daigai ir jauni augalai, išskyrus vėlai pasėtus žirnius į lengvą dirvą, vyraujant sausiems orams. Tipiškas dirvinukų pažeidimo požymis, kai vienas ar keli gretimi augalai yra suguldyti eilutėje į vieną pusę, suvytę, stiebelis iš dalies arba visiškai yra dirvos paviršiuje. Taip pat gali būti nugraužti lapai.

Pagrindinė strategija

61. Apsauga nuo šių kenkėjų gali būti paremta prognozavimo sistema. Tam gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės, siekiant nustatyti pirmo ir antro ūgio vikšrų gausumą. Senesnius vikšrus daug sunkiau sunaikinti.

Pagrindiniai insekticidai

62. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo dirvinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.

Tripsai

Požymiai

63. Tripsai yra smulkūs (1,0-1,7 mm ilgio) vabzdžiai. Suaugėliai dažniausiai yra juodi arba rudi, jų nimfos raudonos, oranžinės arba geltonos. Dauguma tripsų rūšių yra polifagai. Thrips angusticeps pažeidžia dygstančius žirnių daigus. Visų pirma tripsai apninka jauniausius, dar susiglaudusius lapelius ir todėl gali būti nematomi iki lapeliai prasiveria. Pažeisti lapeliai sukietėja ir sudiržta, kartais deformuojasi. Jie pagelsta, pasidaro margi, ir tai yra pirmas signalas žirnių augintojui apie kenkėją. Tokius lapelius pakėlus prieš šviesą, matyti peršviečiamos dėmės (iščiulptos mintant). Dėl šių tripsų pažeidimų augalo augimas atsilieka, bet vėliau pasėlis išsilygina. Tik vyraujant labai vėsiems orams, pažeidimai gali būti labai stiprūs ir tuomet žemesnių augalų židiniai pasėlyje matomi visą sezoną. Kakothrips pisivorus minta žirniais birželio ir liepos mėnesiais. Plintant šiems kenkėjams, ant lapų ir ankščių pasimato sidabriškos dėmelės, žiedai išblyškę, ankštys deformuotos.

Pagrindinė strategija

64. Tripsai turi daug augalų šeimininkų, todėl jie gali išlikti lauke keletą sezonų. Kai žirniai sėjami po kryžmažiedžių, T. angusticeps gali sukelti nemažai problemų. Jeigu purkšti insekticidu yra reikalinga, tai daryti tada, kai pažeidimas ant ką tik išdygusių augalų yra aiškiai matomas. Daugeliu atvejų, augalai augimu kompensuoja lapų pažeidimą ir derliaus nuostoliai ar brandos vėlavimas nėra labai akivaizdūs. K. pisivorus labiausiai išplinta ten, kur nesilaikoma sėjomainos. Dažniausiai purkšti insekticidais nereikia, tačiau plintant šiems kenkėjams žaliųjų žirnelių pasėliuose purškimas gali būti būtinas. Kai purškiami žirniai nuo kitų kenkėjų (pvz. amarų), jie apsaugomi ir nuo tripsų.

Pagrindiniai insekticidai

65. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga deltametrinas.

Gumbeliniai straubliukai (sitonai)

Požymiai

66. Sitona linetus (ir kiti Sitona spp. kaip kad S. humeralis, S. macularius ir S. sulcifrons) yra plačianosiai vabaliukai, dažniausiai su šviesiais - tamsiais išilginiais dryžiais. Vabalas yra 4-5 mm ilgio. Lervos gyvena viršutiniame dirvos sluoksnyje ir minta žirnių šaknų gumbelių audiniais. Pavojingiausias sitonas daigų pirmiesiems lapeliams ir augimo kūgeliui. Suaugėliai, intensyviai maitindamiesi, lapų pakraščiuose padaro U formos taisyklingas iškandas. Augalai per daug nenukenčia nuo sitono suaugėlio pažeidimų, išskyrus tuos atvejus, kai jų yra labai gausiai žirnių dygimo metu. Daug daugiau žalos padaro lervos, misdamos azotą fiksuojančiais šaknų gumbeliais, kadangi sumažėja apsirūpinimas azotu. Stipriai lervų pažeisti augalai skursta, labai lėtai auga. Visi šie simptomai rodo azoto trūkumą ir tai ypač išryškėja, kuomet vyrauja ir kitos žirnių augimui nepalankios sąlygos. Straubliukų pažeidimai paprastai žymesni lauko pakraščiuose.

Pagrindinė strategija

67. Sitona linetus yra vienas iš labiausiai paplitusių žirnių kenkėjų šiaurinėje Europoje. Patartina žirnių neauginti šalia kitų ankštinių augalų, nors straubliukai neišvengiamai gali išplisti visur. Reikia labai kruopščiai apžiūrėti lėtai dygstančius ir grumstėtus pasėlius. Grumstėtoje dirvoje pasėti žirniai netolygiai dygsta, taip pat labai patogu sitonams pasislėpti už grumstų nepalankiu metu (kai šalta, lietinga). Panaudojus insekticidus, kai tik pasimato sitono pažeidimai, sumažėja suaugėlių aktyvumas, tačiau insekticidų naudojimas lervoms įtakos beveik neturi. Lietuvoje nuo sitonų rekomenduojama purkšti, kai žirnių dygimo metu randama 5-10 vabalų viename kvadratiniame metre.

Pagrindiniai insekticidai

68. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo gumbelinių straubliukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, zeta-cipermetrinas.

Žirniniai amarai (Acyrthosiphom pisum)

Požymiai

69. Amarai gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų, ūglių viršūnėlių ir žiedų. Suaugėliai ir lervos siurbia augalo sultis. Apnikti amarų žiedai sunyksta, prastai mezga arba ankščių užuomazgos visiškai nubyra. Apniktų amarais augalų produktyvumas gerokai sumažėja. Taip pat amarai platina žirniuose virusines ligas (žr. virusinės ligos). Žiemoja žirninių amarų kiaušinėliai daugiamečių ankštinių augalų pasėliuose. Ypač daug žirninių amarų prisiveisia šiltą vasarą. Esant +20oC temperatūrai, nauja generacija išsivysto per 10 dienų.

Pagrindinė strategija

70. Amarų išplitimo gausumas, priklausomai nuo metų, gali labai skirtis. Amarai intensyviausiai dauginasi vyraujant šiltiems ir sausiems orams. Tačiau kai per daug šilta, amarų populiacija gali sunykti savaime. Apžiūrint amarų gausumą lauke, reikia žirnio augalą papurtyti ar padaužyti ant balto padėkliuko (ar popieriaus lapo) ir juos suskaičiuoti. Purkšti insekticidais rekomenduojama pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje žirnius nuo amarų siūloma purkšti, kai amarai apninka apie 50 proc. augalų. Palankiais žirniniams amarams plisti metais gali tekti purkšti dar kartą.

71. Purškimo laikas nuo amarų labai svarbus dėl virusų plitimo sumažinimo. Kad žirnių pasėliai būtų apsaugoti nuo plintančių virusų, insekticidus reikia naudoti iškart pastebėjus pirmas amarų kolonijas, ypač jei jie plinta iki žydėjimo. Kai amarai pasirodo vėlesniais tarpsniais, insekticidus tikslinga naudoti iki užsimezga ketvirtadalis ankščių. Iki šio tarpsnio nupurkšti žirniai išaugina didesnį derlių. Vėliau panaudoti insekticidai įtakos derliui nebeturi.

Pagrindiniai insekticidai

72. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, zeta-cipermetrinas.

Žirninės kandys (Cydia nigricana)

Požymiai

73. Žirninių kandžių pažeidimams jautresni vėluojantys pražysti augalai. Kenkėjai gausiau gali išplisti auginant žirnius metai iš metų toje pačioje vietoje. Išorinių kenkėjo pažeidimo simptomų nematyti iki žirnių kūlimo.

74. Kandies C. nigricana vikšras minta ankšties viduje. Dėl šio kenkėjo labiausiai nukenčia žalieji žirneliai, kadangi dar lauke sugadinama galutinė produkcija: žirniai gali būti pragraužti, su vikšrais viduje. Kandies vikšrų sugadinti žirniai nebetinkami perdirbti.

Pagrindinė strategija

75. Kandys daugiausiai išplinta ir padaro žalos intensyvaus žirnių auginimo regionuose. Insekticidų naudojimo laiką labiau nulemia kenkėjų išsivystymas, o ne augalo vystymosi tarpsnis. Geriausias laikas purkšti nuo žirninių kandžių yra nuo vikšro išsiritimo iki jo įlindimo į ankštį. Šių kenkėjų prognozavimui gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės. Kuliamuosius žirnius nuo kandžių purkšti rekomenduojama, kai dviejose gretimose feromoninėse gaudyklėse pagaunama 10 ar daugiau kandžių.

Pagrindiniai insekticidai

76. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, zeta-cipermetrinas.

Grambuolio lervos

Požymiai

77. Grambuolių (Melolontha melolontha, M. hippocastani, Phyllopertha horticola ir Amphimallon soltitiale) lervos minta žirnių šaknimis. Pakąstas augalas žūsta. Suaugėlio vabalo patelė, priklausomai nuo rūšies, sudeda kiaušinėlius 3-10 cm gylyje. Išsiritusios iš jų baltos, stambios lervos yra mažai judrios dirvoje. Jų vystymasis dirvoje trunka 3-4 metus. Pasėliams pradeda kenkti trečiais vystymosi metais.

Pagrindinė strategija

78. Apsaugos produktai turi būti taikomi nuo lervų. Ariant dirvą, lervos išsiverčia į dirvos paviršių ir jas sulesa paukščiai. Išverstos į dirvos paviršių lervos gali žūti ir dėl nepalankių aplinkos sąlygų. Dirbant žemę rotaciniais žemės dirbimo padargais, grambuolio lervos sunaikinamos mechaniškai. Reiktų neauginti jautrių augalų naujai įsavintuose dirvonuose ar po daugiamečių žolynų, kur grambuolio lervos gali būti gausiai išplitusios.

79. Esant labai dideliam dirvos užterštumui grambuolio lervomis, dirva gali būti apdorojama insekticidais. Tokiu atveju reiktų dirvą ištirti ir nustatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų (vienetais kvadratiniame metre). EPPO rekomenduoja remtis vietinėmis žalingumo ribomis, tačiau kol kas Lietuvoje jos nenustatytos. Nuo suaugėlių insekticidais gali būti purškiama tik jų skraidymo metais (kas 3-4 metai).

80. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų insekticidų nėra.

Žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum)

Požymiai

81. Brochus pisorum patelės kiaušinius deda ant jaunų ankščių. Išsiritusios lervos įsigraužia į ankštis ir grūdus, kuriuose ir vystosi. Viename grūde vystosi viena lerva. Vegetacijos pabaigoje lervos virsta lėliukėmis, prieš tai padariusios iš grūdo vidaus „langelį“, kurio dangtelis – grūdo odelė būna pilkšvos spalvos. Iš jos galima pažinti pažeistus grūdus. Grūdinukų vystymasis nuo lervos iki suaugėlio trunka 2-3 mėnesius. Išropodami vabalai praplėšia „langelį“. Jie gali išropoti iš sausų sėklų tiek iki sandėliavimo, tiek sandėlyje. Tačiau sandėlyje grūdinukai nesidaugina. Žiemoja suaugėliai sėklos viduje augalų liekanose lauke arba šiukšlėse. Labai sumažėja pažeistų grūdų daigumas. Tokie grūdai nei sėklai, nei maistui nebetinka.

Pagrindinė strategija

82. Laukuose, kur buvo auginti žirniai, augalines liekanas reikia įterpti. Sėti tik neužkrėstą sėklą. Insekticidais gali būti purškiama, kai tik pradeda plisti suaugę vabalai, tačiau purškimas turi būti atliekamas iki ankščių mezgimosi pradžios.

Pagrindiniai insekticidai

83. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių grūdinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir lambda-cihalotrinas.

Šliužai ir sraigės

Požymiai

84. Žirniuose gana dažnai išplinta moliuskai. Tai šliužai ir sraigės (Deroceras reticulatum, Arion hortensis, Milax spp., Arion ater ir Helix aspersa). Ypač jų pagausėja drėgnais metais. Pažeisti jauni augalai gali nudžiūti. Pasėlyje galima pamatyti eilutėse sunykusius augalus, kartais pasėlis gali sunykti gana dideliais židiniais. Auginant žaliuosius žirnelius, šliužas gali patekti į produkciją kaip priemaiša. Kai tokių priemaišų gausu, žalieji žirneliai nebetinkami tolimesniam perdirbimui. Šliužai ir sraigės labiau plinta lietingais metais ir aktyvesni naktimis. Kai kurios šliužų rūšys gausiau plinta kalkingose dirvose.

Pagrindinė strategija

85. Esminė apsaugos priemonė – dirvų sausinimas. Tvirto pagrindo sėklos guolis apriboja šliužo judėjimą ir paskatina spartesnį daigų augimą. Paviršius turi būti negrumstuotas. Kai šliužai gausiai išplinta, kitose šalyse rekomenduojama naudoti moliuskicidus. Lietuvoje moliuskicidai neregistruoti.

Piktžolės

Pagrindimas

86. Privalu tinkamai paruošti sėklos guolį, kad žirniams būtų sudarytos optimalios dygimo sąlygos. Anksti pasėti žirniai tolygiau sudygsta, o esant palankioms oro sąlygoms, sparčiau auga, todėl lengviau gali konkuruoti su piktžolėmis. Dirva žirniams ruošiama priklausomai nuo dirvožemio. Svarbu, dirbant žemę, jos nesuspausti ir išsaugoti drėgmę. Privaloma kokybiškai įterpti priešsėlinių augalų liekanas. Rudeninis arimas sumažina piktžolėtumą. Sudygusios piktžolės yra naikinamos, kultivuojant arba purškiant visuotinio veikimo herbicidais. Piktžolės herbicidais naikinamos ir prieš žirnių sėją. Tam naudojamas lauko mišinys, kurį sudaro visuotinio ir dirvinio veikimo herbicidai. Vienametės piktžolės naikinamos mechaniškai, kultivuojant ar akėjant. Desikuojant žirnius, išsprendžiamos dvi problemos: suvienodinama žirnių branda ir sunaikinamos piktžolės.

Pagrindinė strategija

87. Žirniai silpnai konkuruoja su piktžolėmis, todėl labai svarbu, kad jų augimo metu būtų nedidelis piktžolėtumas, t.y. optimaliu laiku išnaikintos piktžolės. Žirnių pasėlius būtina purkšti herbicidais. Auginant daržo žirnius, kenkia šios piktžolės: ramunės (Matricaria spp.), dirvinės usnys (Cirsium arvense), aguonos biruolės (Papaver rhoeas), ypač dirvinės kiauliauogės (Solanom nigrum), kurių sėklos yra nuodingos, bei savaime išdygusios bulvės. Šias piktžoles reikėtų naikinti kitų sėjomainos augalų plotuose.

88. Herbicidai parenkami, atsižvelgiant į vyraujančias piktžoles. Vartojant dirvinius herbicidus, labai svarbu tinkamai parinkti žirnių sėjos gylį. Optimalus purškimo laikas yra ypač svarbus per lapus veikiantiems herbicidams. Įvairūs priedai mišiniuose su herbicidais nenaudojami, išskyrus atvejus, kuomet tai yra nurodyta produkto etiketėje ar yra ruošiami lauko mišiniai su kitais produktais, neturinčiais neigiamo poveikio žirniams. Aukšta temperatūra ir aukštas oro santykinis drėgnumas padidina žirnių jautrumą per lapus veikiantiems herbicidams.

Pagrindiniai herbicidai

89. Herbicidai, naudojami purkšti žirnių pasėlius, klasifikuojami, atsižvelgiant į jų naudojimo laiką. Naudojami vienos ir dviejų veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišin

VII. ŽIRNIAI

Įvadas

1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva žirniams (Pisum sativum) yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima žirnių (Pisum sativum) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (tarp jų ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.

2. Žirniai yra vienamečiai augalai, auginami Šiaurės Europoje, sėjant juos kovo ar balandžio mėnesiais. Auginant žirnius pietiniuose Europos regionuose, sėjama sausio-vasario mėnesiais.

3. Žirnių paskirtis:

3.1. Valgomieji (žalieji) žirneliai. Jie naudojami žmonių maistui, nuimami žali ir dažniausiai užšaldomi.

3.2. Kuliamieji žirniai. Jie nukuliami subrendę ir konservuojami arba naudojami sausi žmonių maistui ar gyvūnų pašarui.

3.3. Pašariniai žirniai, kai visas augalas naudojamas gyvūnų pašarui šeriant vien juo ar mišinyje su žolėmis bei varpiniais javais.

4. Direktyva taip pat gali būti taikoma sėklai auginamiems žirniams.

5. Dėl daugelio kenksmingų organizmų gali sumažėti žirnių derlius, susigadinti kokybė, produkcijos patikimumas ūkiuose gali patekti į pavojų, gali sutrikti našumas perdirbimo įmonėje. Daugeliu atvejų auginant žirnius žmonių maistui (naudojamus žalius ar subrendusius), augalų apsaugos produktų naudojimas nėra pateisinamas vien padidėjusiu derliumi. Esminis dalykas, dėl ko maistui skirtuose žirniuose naudojami apsaugos produktai, yra produkcijos kokybė ir jos užterštumo sumažinimas.

6. GAAP žirniams yra pagrįsta keletu svarbių elementų. Naudojami agrotechniniai metodai turi padėti mažinant svarbiausių kenksmingų organizmų paplitimą ir intensyvumą. Sėjomainoje žirniai gali būti sėjami tame pačiame lauke tik kas 5-6 metai. Sėjama tik sveika sėkla. Rekomenduojama naudoti žalingumo ribas ir prognozavimo sistemas, nustatant augalų apsaugos produktų naudojimo būtinumą ir purškimo laiką. Naudojamos apsaugai nuo kenksmingų organizmų priemonės turi būti kiek galima veiksmingesnės nuo tuo metu plintančių kenksmingų organizmų.

7. GAAP taip pat numato, kad būtų auginami atsparių kenksmingiems organizmams veislių žirniai, tačiau kol kas tokių veislių, kurios tiktų komerciniam auginimui, nelabai yra. Taip pat kol kas nėra veiksmingų biologinių priemonių, tinkamų žirnių pasėlių nuo žalingų organizmų apsaugai. Todėl biologinė apsauga nėra GAAP.

8. Augalų apsaugos strategija apima plintančius kenksmingus organizmus lauke, taikomą sėjomainą (įskaitant ir kitus auginamus augalus), atsparių ar tolerantiškų veislių auginimą, purškimą herbicidais, sėklos beicavimą, prisilaikant įprastos auginimo praktikos, laukų sausinimą melioruojant, žalių trąšų naudojimą, sėklos guolio paruošimą, dirvos rūgštumo reguliavimą. Visi šie veiksniai gali būti GAAP sudėtine dalimi.

9. Pagal GAAP, reikia naudoti kruopščiai sureguliuotą purškimo techniką, apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Kad nebūtų paskatintas kenksmingų organizmų atsparumo vystymasis, pagal GAAP, nerekomenduojama naudoti tų pačių augalų apsaugos produktų pakartotinai.

10. Pagrindiniai žirnių kenksmingi organizmai yra šie:

10.1. Aphanomyces šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches);

10.2. Diegavirtė (Pythium spp.);

10.3. Žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae);

10.4. Žirnių askochitozė/lapų ir ankščių dėmėtligė (Ascochyta pisi, Mycosphaerella

pinoides, Phoma medicaginis var. pinodella);

10.5. Žirnių šaknų puvinys (Fusarium solani);

10.6. Juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans);

10.7. Fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi);

10.8. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);

10.9. Miltligė (Blumeria pisi);

10.10. Kekerinis (pilkasis) puvinys (Botrytis cinerea);

10.11. Rūdys (Uromyces pisi);

10.12. Žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi);

10.13. Virusai;

10.14. Ilgakojai uodai (Tipula spp.);

10.15. Spragšiai;

10.16. Dirvinukai;

10.17. Tripsai;

10.18. Gumbeliniai straubliukai (sitonai);

10.19. Žirniniai amarai (Acyrthosiphon pisum);

10.20. Žirninės kandys (Cydia nigricana);

10.21. Grambuolių lervos;

10.22. Žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum);

10.23. Šliužai ir sraigės;

10.24. Piktžolės.

Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų

11. Ruošiant GAAP direktyvas, EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribojamas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai.

Aphanomyces šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches)

Požymiai

12. A. euteiches sukeliami šaknų puviniai yra viena iš žalingiausių ligų žirnių auginimo regionuose. Grybas ant augalų liekanų išgyvena iki 15 metų. Tinkamose ligai dirvose šiaudų spalvos pažeidimai žievelėje pasirodo jau po 10 dienų po sėjos. Žievelės audiniai suminkštėja ir pradeda pūti, pažeidiami vandens indų audiniai. Pažeisti audiniai dažnai išskiria tipiškas oosporas.

Pagrindinė strategija

13. Žirnių auginimas sėjomainos tame pačiame lauke kas 6 metai yra pati tinkamiausia apsaugos priemonė nuo A. euteiches sukeliamų šaknų puvinių. Dirvos nusausinimo ir susigulėjimo problemos turi būti išspręstos iki sėjos. Kai kuriose šalyse daroma dirvos analizė ir yra paruošiamos rekomendacijos laukams, kuriuose dažnai auginami žirniai. Kai kurios veislės turi dalinį atsparumą A. euteiches sukeliamiems šaknų puviniams, tačiau jos kol kas nėra skirtos komerciniam naudojimui. Efektyvių cheminių apsaugos produktų nėra.

Diegavirtė (Pythium spp.)

Požymiai

14. Pythium spp. žirniuose sukelia vandeningą, minkštą puvinį, kurio pažeistos šaknys silpnai išsivysto arba visai nesusidaro dar bedygstant žirniams. Daigai sukniumba. Ypač liga išplinta sėjant prastos dygimo energijos sėklą labai anksti pavasarį, kada dar dirva sėjos gylyje yra šalta ir drėgna.

Pagrindinė strategija

15. Efektyviausiai nuo šios ligos apsisaugoma sėjant beicuotą sėklą. Nereikia sėti į šaltą, drėgną dirvą, nenaudoti prasto daigumo sėklų. Dirvos nusausinimo ir susigulėjimo problemos turi būti išspręstos iki sėjos.

16. Lietuvos Respublikoje nuo šių ligų registruotų beicų nėra.

Žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae)

Požymiai

17. Netikrajai miltligei žirniuose būdingi du infekcijos tipai: sisteminis ir vietinis. Sistemiškai užkrėstų augalų augimas stipriai sustabdomas vykstant intensyviai sporuliacijai ant lapų. Augalai dar iki žydėjimo žūsta. Sistemiškai augalai užsikrečia per dirvą ir augalų liekanas. Vietinis užkratas prasideda ant apatinių lapų ir kyla augalu aukštyn ir taip pat pernešamas nuo augalo prie augalo. Vietinis užkratas plinta vėjo pernešamomis sporangėmis. Abiejų tipų užsikrėtimo atvejais apatinėje pažeistų lapų pusėje dėmių vietose susiformuoja pilkšvai violetinis apnašas. Viršutinėje lapo pusėje pažeidimo vieta įgauna gelsvai pilką spalvą. Sporangių susidarymui pakanka 12 val. su aukšta santykine drėgme (ne mažiau kaip 90 proc.).

Pagrindinė strategija

18. Sėjant beicuotą sėklą, sumažinamas sisteminiu būdu užsikrėtusių augalų kiekis, dėl ko vėliau ne taip plinta vietinis užkratas. Reiktų atsisakyti dažno žirnių sėjimo į tą pačią vietą bei nebeicuotos sėklos naudojimo. Sėjomaina būtina, jei laukuose gausu netikrosios miltligės užkrato. Europoje auginamos veislės pasižymi labai skirtingu atsparumu netikrajai miltligei. Regionuose, kuriuose sąlygos yra palankios šiai ligai plisti, reiktų auginti, kiek įmanoma, tolerantiškesnes veisles.

19. Kai kur žirnių netikrosios miltligės sukėlėjui Peronospora viciae yra išsivystęs atsparumas fenilamidų grupės fungicidams (metalaksilui ir oksadiksylui). Kai tik pastebimas atsparumas šioms veikliosioms medžiagoms, reikia naudoti kitų grupių fungicidus.

20. Lietuvos Respublikoje nuo šių ligų registruotų beicų nėra.

Askochitozė / Lapų ir ankščių dėmėtligė (Ascochyta pisi, Mycosphaerella pinoides, Phoma medicaginis var. pinodella)

Požymiai

21. Vadinamasis „ascochyta kompleksas“ sukelia lapų ir ankščių dėmėtumą ir sėklaskilčių, stiebo pagrindo ir šaknų pažeidimus. Priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, galima išskirti visus tris sukėlėjus:

21.1. Ascochyta pisi sukelia tikrąją lapų, stiebų ir ankščių dėmėtligę. Būdingi požymiai yra rusvos, apvalios, įdubusios dėmės, kurių kraštas yra aiškiai atribotas nuo sveikųjų audinių. A. pisi retai aptinkama ant požeminių augalo dalių.

21.2. Mycosphaerella pinodes sukelia gausias, smulkias, tamsiai rudas ar tamsiai raudonas dėmeles antžeminėje augalo dalyje. Šios dėmelės gali išsivystyti į nedideles vandeningas dėmes, kurios didėja, susijungia ir per keletą dienų nudžiovina pažeistas augalo dalis. Liga ypač sparčiai vystosi esant šiltiems ir drėgniems orams. M. pinodes taip pat gali sukelti pašaknio puvinį, kuris pasireiškia šaknies kaklelio ir žemutinės stiebo dalies pajuodavimu.

21.3. Phoma medicaginis var. pinodella sukelia panašius požymius, kaip ir M. pinodes, bet dėmės niekada nebūna vandeningos. Ir jei M. pinodes yra vyraujantis patogenas antžeminėje augalo dalyje, tai P. m. pinodella yra dominuojantis šaknų puvinio sukėlėjas.

Pagrindinė strategija

22. Visi šie sukėlėjai plinta per sėklą. Kai sėjama sveika sėkla esant sausiems orams, išvengiama ligos protrūkio. Taip galimos dalinai atsparios A. pisi žirnių veislės, bet šis grybas, priklausomai nuo geografinės vietos, išvysto skirtingas rases. Veislių rezistentiškumas galimas tik vyraujančiai grybo rasei. Visiškai atsparių veislių M. pinodes dėmėtligės sukėlėjui nėra. Bet yra nustatytas skirtingo laipsnio veislių pakantumas šiai ligai. Sėjant neužkrėstą M. pinode ir P. m. pinodella ligos sukėlėjais sėklą, galima išvengti pašaknio puvinių. Labai svarbu laikytis sėjomainos, nes nuo dirvoje esančio didelio kiekio užkrato negalima daigų apsaugoti net beicuojant sėklą. Prieš sėją rekomenduojama atlikti sėklų užkrėstumo ligų sukėlėjais analizę. Gausiai užkrėstų sėklos partijų reikėtų atsisakyti. Sėklos beicavimas yra efektyvi priemonė, mažinanti užkrėstų augalų skaičių. Purškiant fungicidais, nuo užkrato apsaugomi lapai.

23. Lietuvos Respublikoje nuo dėmėtligės registruotų beicų ar fungicidų nėra.

Žirnių šaknų puvinys (Fusarium solani)

Požymiai

24. Žirnių šaknų puvinį daugiausia sukelia Fusarium solani f.sp. pisi, bet keletas kitų Fusarium genties grybų (F. oxysporum, F. culmorum, F. avenaceum, F. redolens) gali sukelti žievelės puvinį. Šie grybai pažeidžia sėklaskiltes, šaknies kaklelį ir stiebo pagrindą. Daigo šaknys įgauna tamsiai rudą atspalvį. Daigas gali supūti net nepasiekęs dirvos paviršiaus. Liga niekada nepažeidžia antžeminės augalo dalies. F. solani f.sp. pisi sukeltam šaknų puviniui būdinga įdubusios dėmės ar parudavimai. Ligoti daigai išlinksta, gali žūti. Paaugusių ligotų augalų šaknys pūva, jie atsilieka ūgiu, vysta ir pagaliau žūva.

Pagrindinė strategija

25. Žirnių veislių, atsparių visoms Fusarium rūšims vienu metu (Fusarium kompleksui), nėra. Tačiau yra žinoma, kad veislės gali pasižymėti labai skirtingu tolerantiškumu fusariozių sukeliamam šaknų puviniui. Išnaudojant veislių tolerantiškumo savybę ir derinant su gera žemės dirbimo praktika ir sėjomaina, kada ankštiniai augalai į tą patį lauką sėjami po 5 metų, gaunamas geras augalų apsaugos efektas. Naudojant beicus, sėklų užkrėtimas sumažinamas iki minimalaus lygio. Sėjant beicuotą sėklą, taip pat sumažėja užsikrėtimo ligos sukėlėjais iš dirvos rizika. Rekomenduojama ištirti dirvožemio užsikrėtimą Fusarium spp.

26. Lietuvos Respublikoje nuo fuzariozinio šaknų puvinio registruotų beicų nėra.

Juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans)

Požymiai

27. Chalara elegans (syn. Thielaviopsis basicola) sukelia juodąjį šaknų puvinį, kuris pažeidžia visas augalo šaknis. Šaknys paruduoja, raukšlėjasi ir pradeda pūti. Liga sulėtina augalo vystymąsi. Sergantys augalai būna plonais stiebais, pageltusiais lapais, ne visai išsivystę. Liga nepažeidžia sėklaskilčių, kaip kad kiti šaknų puvinių sukėlėjai. Grybas gyvybingas išlieka keletą metų storasienių chlamidosporų pagalba.

Pagrindinė strategija

28. Juodasis šaknų puvinys aptinkamas tik laukuose, kuriuose dažnai auginami žirniai. Vienintelis apsaugos būdas nuo šios ligos – tai vengti sėti žirnius užkrėstuose laukuose. Rekomen­duojamas laukų, kuriuose dažnai sėjami žirniai, dirvožemio užsikrėtimo Chalara elegans ištyrimas.

Fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi)

Požymiai

29. Tai viena geriausiai žinomų žirnių ligų. Literatūroje aprašoma keliolika sukėlėjo rasių, bet tik pirma ir antra rasės aptinkamos ir yra reikšmingos Europoje. Būdingi požymiai yra apvytę garbanoti lapai ir papilkėję prielapiai. Vytimas plinta nuo apatinių lapų į augalo viršūnę. Šaknys atrodo sveikos ir tik išilginiame pjūvyje pastebimi vandens indų kūlelių spalvos pakitimai nuo oranžinio iki raudono atspalvių, kurie pereina iš šaknų į stiebą. Antra rasė gali sukelti žievės puvinį.

Pagrindinė strategija

30. Vienintelis apsaugos nuo vytulio būdas – tai veislių genetinis atsparumas šiai ligai. Daugelis komercinių žirnių veislių yra atsparios pirmai, o nemaža jų dalis ir antrai rasei. Kadangi ligai vystytis reikalinga šilta dirva, tai ankstyva sėja gali sumažinti ligos pasireiškimo intensyvumą.

Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

Požymiai

31. Tai dažna liga vyraujant šiltoms ir drėgnoms oro sąlygoms. Žydinčius žirnius užkrečia oru perneštos ligos sukėlėjo chlamidosporos. Liga pradeda vystytis ant apmirusių žiedų, jie būna prilipę prie stiebo ir pradeda šlapiai pūti, puvinys persimeta į aplinkinius audinius, kuriuos vėliau suardo. Ant suaugusių žirnių ankščių ar stiebų puvinio apimtose vietose susidaro balta, į vatą panaši grybiena. Ant senstančios grybienos susidaro tamsiai rudi, juodi skleročiai, išvaizda ir dydžiu panašūs į pelių išmatas. Liga greitai plinta nuo vieno augalo ant kito, supūdydama ankštis, o vėliau ir visą augalą.

Pagrindinė strategija

32. Kadangi liga plinta ant daugelio augalų, tai sėjomaina nėra ta priemonė, kuri sumažina žirnių užsikrėtimą šiuo puviniu. Užsikrėtimo rizika sumažėja tik tada, kai sėjomainoje auginami nejautrūs šiai ligai augalai. Rekomenduojama auginti žirnių veisles, turinčias ne tokia gausią lapiją, kurių lapai ant stiebo būtų išsidėstę retai. Gilus arimas padeda sumažinti skleročių skaičių viršutiniame dirvos sluoksnyje ir dėl to susidaro mažiau apotecių ir askosporų. Fungicidų naudojimas žydėjimo metu taip pat yra veiksmingas nuo sklerotinio puvinio.

33. Lietuvos Respublikoje nuo sklerotinio puvinio žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Miltligė (Blumeria pisi)

Požymiai

34. Dažniausiai miltligė pažeidžia vėlyvos sėjos žirnius. Retkarčiais ši liga gali būti labai žalinga, ypač vyraujant permainingiems orams, kai dieną būna karšta, o naktį vėsu ir susidaro rasa. Augalo lapai, rečiau stiebai ar ankštys dėl besivystančios grybienos įgauna melsvai baltą atspalvį. Augalo paviršiuje sendama grybiena sudaro pilkšvą plėvelę, ant kurios išauga smulkūs, juodi grybo vaisiakūniai – kleistoteciai.

Pagrindinė strategija

35. Yra naujų žirnių veislių, kurios atsparios miltligei. Šios veislės rekomenduojamos auginti miltligei plisti palankiuose regionuose. Ankstyva žirnių sėja sumažina miltligės išplitimo riziką. Fungicidai būtent nuo šios ligos naudojami retai. Esant būtinybei, fungicidais purškiama vieną kartą.

36. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Kekerinis (pilkasis) puvinys (Botrytis cinerea)

Požymiai

37. Šį puvinį sukelia Botryotinia fuskeliana, anamorfas Botrytis cinerea. Tai labai išplitusi liga, kuri ypač žalinga per didelės drėgmės sąlygomis. Grybas dažniausiai pirma pasirodo ant apmirusių augalo dalių, vėliau pradeda vystytis kaip žalingas parazitas. Todėl žirniuose pirminio užsikrėtimo vieta dažniausiai būna sunykę žiedo vainiklapiai. Pažeidimą labai skatina įsivyravę drėgni orai žirnių žydėjimo metu, kai nunykstantys vainiklapiai užuot buvę nupūsti, lieka prilipę prie jaunų ankščių ar lapų pažastyse. Tai yra ideali vieta ligai plisti, o drėgmės perteklius skatina greitą puvinio vystymąsi.

Pagrindinė strategija

38. Ant augalo išplitusio puvinio praktiškai neįmanoma sustabdyti. Žinant, kad vainiklapiai yra pirminio užkrato šaltinis, tai ankščių apsauga, naudojant fungicidus iki ligos pasireiškimo pradžios, yra veiksmingiausia priemonė. Būtent ši priemonė geriausiai atsiperka vyraujant drėgniems orams. Žalieji ir šparaginiai žirniai vieną kartą fungicidais galėtų būti nupurškiami užsimezgant pirmosioms ankštims. Būtent tada didžiajai daliai žiedų reikalinga apsauga. Žirniuose, skirtuose grūdams, fungicidus efektyvu naudoti per du kartus. Tai patikimai sumažina pažeistų ankščių ir patamsėjusių grūdų skaičių, išsaugo derlių. Pirmą kartą purškiama užsimezgant pirmosioms ankštims, o antrą kartą, esant palankiems ligai plisti orams – dar po 10-14 dienų. Regionuose, kur žirnių žydėjimo ir ankščių mezgimo metu vyrauja šilti ir drėgni orai, augintojai turėtų rinktis auginti mažiau lapuotas žirnių veisles. Tokie pasėliai būna atviresni ir juose susidaro sausesnis mikroklimatas.

39. Lietuvos Respublikoje nuo kekerinio puvinio žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Rūdys (Uromyces pisi)

Požymiai

40. Ant žirnių lapų, rečiau ant stiebų ar ankščių aptinkamos rudos ligos sukėlėjo pastulės, pripildytos sporų masės. Pirmosios pustulės pastebimos ant apatinių lapų, augalui esant tik 10-20 cm aukščio. Juodai rudi teleutosorai su teliautosporomis susiformuoja žirnių vegetacijos pabaigoje. Smarkiai pažeisti lapai gali nudžiūti iki brendimo pradžios.

41. Ligos sukėlėjas turi augalą tarpininką – karpažolę. Ant jos ūglių pavasarį susidaro rūdžių spermagonės ir balkšvų arba šviesiai oranžinių pūslelių pavidalo ecidės, kuriose subręsta ecidiosporos, užkrečiančios žirnius. Taip pat rūdžių grybiena gali peržiemoti ant augalinių likučių, o anksti pavasarį užkrėsti žirnius.

42. Rūdžių epidemijos metais derliaus nuostoliai gali siekti iki 30 %. Sukėlėjui vystytis palankiausi šilti ir drėgni orai, o daugiausiai žalos liga gali padaryti skurdžiuose pasėliuose.

Pagrindinė strategija

43. Labai svarbu auginti atsparių rūdims žirnių veisles. Žirnių pasėliuose ir aplink juos būtina naikinti karpažoles. Augalų likučius būtina užarti. Taip pat nuo rūdžių galima naudoti fungicidus.

44. Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių žirniuose registruotų fungicidų nėra.

Žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi)

Požymiai

45. Liga plinta su sėkla. Net tik 0,01 proc. užkrėstų Pseudomonas syringae pv. pisi sėklų gali būti stipraus ligos protrūkio priežastimi. Žirnių bakterinės dėmėtligės sukėlėjas ant sėklų gali išlikti iki 3 metų. Dažnai drėgnais metais arba po vėlyvų šalnų žirnių pasėliuose plinta tik ši liga. Bakterinė dėmėtligė plinta vėjo ir lietaus pagalba bei per techniką, naudojamą laukuose.

Pagrindinė strategija

46. Sėti neužkrėstas sėklas. Yra išvesta atsparių veislių, tačiau jos nėra atsparios visoms ligos sukėlėjo rasėms. Kad nebūtų platinamos ligos, pervažiuojant iš vieno lauko į kitą, kombainą ir kitą naudojamą techniką reikia išvalyti. Cheminių apsaugos produktų nėra.

Virusai

Požymiai

47. Žirniuose virusinės ligos gana dažnos. Populiariausi trys virusų pernešimo mechanizmai: per amarus, nematodus (Trichodorus spp.), karta į kartą per sėklas. Kai kurių virusų pažeidimus yra nesunku atpažinti laukuose, bet kai kurie simptomai yra labai nežymūs ir tiksli diagnozė reikalauja daug tyrimų. Virusai paprastai identifikuojami naudojant serologinį testą, bet gali būti naudojami ir kiti šiuolaikiški metodai.

Pagrindinė strategija

48. Amarų pernešami virusai: PEMV (žirnių paprastosios mozaikos virusas), BLRV (pupų lapų susisukimo virusas), PSV (žirnių dryžuotasis virusas), BYMV (pupų geltonosios mozaikos virusas).

49. Tik efektyvi apsauga nuo amarų padeda išvengti spartaus virusinių ligų plitimo, nes net ir nedidelis amarų kiekis gali išplatinti virusines ligas pasėlyje. Yra tolerantiškų veislių PEMV ir BLRV virusams, todėl tokių veislių auginimas yra viena iš apsaugos priemonių nuo virusinių ligų. PSV žiemoja ir plinta liucernų pasėliuose, todėl žirnių pasėlius reiktų saugoti nuo amarų, atskrendančių iš kaimyninių liucernų laukų.

50. Nematodų pernešamas virusas PEBV (žirnių ankstyvo nurudimo virusas).

51. Jei nematodų Trichodorus spp. populiacija yra gausi, prieš sėją reikia panaudoti nematocidą.

52. Virusai, plintantys su sėkla: PEBV (žirnių ankstyvo nurudimo virusas), PsbMV (žirnių sėklos mozaikos virusas).

53. Sėti reikia tik neužkrėstą sertifikuotą sėklą.

Ilgakojai uodai (Tipula spp.)

Požymiai

54. Ilgakojų uodų lervos pradeda kenkti iškart po žirnių sudygimo, ypač jei žirniai pasėti po daugiamečių žolių. Patys kenkėjai dažnai aptinkami greta daigo dirvoje. Lervos gyvena didelėmis populiacijomis užleistose dirvose arba daugiamečiuose žolynuose.

Pagrindinė strategija

55. Sėjant žirnius po daugiamečių žolių, suarta velėna turėtų būti ištiriama, nustatant joje lervų kiekį. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai, kurie įterpiami į dirvą. Galima insekticidais purkšti ir po sudygimo, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo, bet sausomis sąlygomis insekticidų veiksmingumas gali būti nepakankamas.

56. Lietuvos Respublikoje registruotų dirvinių insekticidų nėra.

Spragšiai

Požymiai

57. Spragšio lervos yra ryškiai geltonos spalvos, pailgos, glotnios ir standžios, su trimis poromis trumpų kojų galvos gale. Segmentinis lervos kūnas yra 13-37 mm ilgio. Žirniai retai kada pažeidžiami spragšių. Jie gali smarkiau išplisti po daugiamečių žolynų labai anksti pasėtų žirnių pasėliuose. Pažeisti augalai žūna arba būna labai silpni.

Pagrindinė strategija

58. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkami priešsėliai žirniams. Tačiau jei žirnius tenka sėti į tokią dirvą, daugiametes žoles reikia užarti labai anksti ir patikrinti, koks velėnos užsikrėtimas šiais kenkėjais. Labiausiai pažeidžiami augalai, pasėjus kitais metais po užartų daugiamečių žolių. Gali būti naudojami dirvos insekticidai.

59. Lietuvos Respublikoje registruotų dirvinių insekticidų nėra.

Dirvinukai

Požymiai

60. Dirvinukai (Agrotis spp.) yra Noctuidae šeimos naktinių drugių vikšrai. Jie yra dideli, stambūs 30-40 mm ilgio, vienodai pilkai, gelsvai rusvi. Jie minta naktimis. Kai dirvinukų gausu, jie gali labai išretinti pasėlį. Jautriausi šiems kenkėjams daigai ir jauni augalai, išskyrus vėlai pasėtus žirnius į lengvą dirvą, vyraujant sausiems orams. Tipiškas dirvinukų pažeidimo požymis, kai vienas ar keli gretimi augalai yra suguldyti eilutėje į vieną pusę, suvytę, stiebelis iš dalies arba visiškai yra dirvos paviršiuje. Taip pat gali būti nugraužti lapai.

Pagrindinė strategija

61. Apsauga nuo šių kenkėjų gali būti paremta prognozavimo sistema. Tam gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės, siekiant nustatyti pirmo ir antro ūgio vikšrų gausumą. Senesnius vikšrus daug sunkiau sunaikinti.

Pagrindiniai insekticidai

62. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo dirvinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas.

Tripsai

Požymiai

63. Tripsai yra smulkūs (1,0-1,7 mm ilgio) vabzdžiai. Suaugėliai dažniausiai yra juodi arba rudi, jų nimfos raudonos, oranžinės arba geltonos. Dauguma tripsų rūšių yra polifagai. Thrips angusticeps pažeidžia dygstančius žirnių daigus. Visų pirma tripsai apninka jauniausius, dar susiglaudusius lapelius ir todėl gali būti nematomi iki lapeliai prasiveria. Pažeisti lapeliai sukietėja ir sudiržta, kartais deformuojasi. Jie pagelsta, pasidaro margi, ir tai yra pirmas signalas žirnių augintojui apie kenkėją. Tokius lapelius pakėlus prieš šviesą, matyti peršviečiamos dėmės (iščiulptos mintant). Dėl šių tripsų pažeidimų augalo augimas atsilieka, bet vėliau pasėlis išsilygina. Tik vyraujant labai vėsiems orams, pažeidimai gali būti labai stiprūs ir tuomet žemesnių augalų židiniai pasėlyje matomi visą sezoną. Kakothrips pisivorus minta žirniais birželio ir liepos mėnesiais. Plintant šiems kenkėjams, ant lapų ir ankščių pasimato sidabriškos dėmelės, žiedai išblyškę, ankštys deformuotos.

Pagrindinė strategija

64. Tripsai turi daug augalų šeimininkų, todėl jie gali išlikti lauke keletą sezonų. Kai žirniai sėjami po kryžmažiedžių, T. angusticeps gali sukelti nemažai problemų. Jeigu purkšti insekticidu yra reikalinga, tai daryti tada, kai pažeidimas ant ką tik išdygusių augalų yra aiškiai matomas. Daugeliu atvejų, augalai augimu kompensuoja lapų pažeidimą ir derliaus nuostoliai ar brandos vėlavimas nėra labai akivaizdūs. K. pisivorus labiausiai išplinta ten, kur nesilaikoma sėjomainos. Dažniausiai purkšti insekticidais nereikia, tačiau plintant šiems kenkėjams žaliųjų žirnelių pasėliuose purškimas gali būti būtinas. Kai purškiami žirniai nuo kitų kenkėjų (pvz. amarų), jie apsaugomi ir nuo tripsų.

Pagrindiniai insekticidai

65. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga deltametrinas.

Gumbeliniai straubliukai (sitonai)

Požymiai

66. Sitona linetus (ir kiti Sitona spp. kaip kad S. humeralis, S. macularius ir S. sulcifrons) yra plačianosiai vabaliukai, dažniausiai su šviesiais - tamsiais išilginiais dryžiais. Vabalas yra 4-5 mm ilgio. Lervos gyvena viršutiniame dirvos sluoksnyje ir minta žirnių šaknų gumbelių audiniais. Pavojingiausias sitonas daigų pirmiesiems lapeliams ir augimo kūgeliui. Suaugėliai, intensyviai maitindamiesi, lapų pakraščiuose padaro U formos taisyklingas iškandas. Augalai per daug nenukenčia nuo sitono suaugėlio pažeidimų, išskyrus tuos atvejus, kai jų yra labai gausiai žirnių dygimo metu. Daug daugiau žalos padaro lervos, misdamos azotą fiksuojančiais šaknų gumbeliais, kadangi sumažėja apsirūpinimas azotu. Stipriai lervų pažeisti augalai skursta, labai lėtai auga. Visi šie simptomai rodo azoto trūkumą ir tai ypač išryškėja, kuomet vyrauja ir kitos žirnių augimui nepalankios sąlygos. Straubliukų pažeidimai paprastai žymesni lauko pakraščiuose.

Pagrindinė strategija

67. Sitona linetus yra vienas iš labiausiai paplitusių žirnių kenkėjų šiaurinėje Europoje. Patartina žirnių neauginti šalia kitų ankštinių augalų, nors straubliukai neišvengiamai gali išplisti visur. Reikia labai kruopščiai apžiūrėti lėtai dygstančius ir grumstėtus pasėlius. Grumstėtoje dirvoje pasėti žirniai netolygiai dygsta, taip pat labai patogu sitonams pasislėpti už grumstų nepalankiu metu (kai šalta, lietinga). Panaudojus insekticidus, kai tik pasimato sitono pažeidimai, sumažėja suaugėlių aktyvumas, tačiau insekticidų naudojimas lervoms įtakos beveik neturi. Lietuvoje nuo sitonų rekomenduojama purkšti, kai žirnių dygimo metu randama 5-10 vabalų viename kvadratiniame metre.

Pagrindiniai insekticidai

68. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo gumbelinių straubliukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, zeta-cipermetrinas.

Žirniniai amarai (Acyrthosiphom pisum)

Požymiai

69. Amarai gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų, ūglių viršūnėlių ir žiedų. Suaugėliai ir lervos siurbia augalo sultis. Apnikti amarų žiedai sunyksta, prastai mezga arba ankščių užuomazgos visiškai nubyra. Apniktų amarais augalų produktyvumas gerokai sumažėja. Taip pat amarai platina žirniuose virusines ligas (žr. virusinės ligos). Žiemoja žirninių amarų kiaušinėliai daugiamečių ankštinių augalų pasėliuose. Ypač daug žirninių amarų prisiveisia šiltą vasarą. Esant +20oC temperatūrai, nauja generacija išsivysto per 10 dienų.

Pagrindinė strategija

70. Amarų išplitimo gausumas, priklausomai nuo metų, gali labai skirtis. Amarai intensyviausiai dauginasi vyraujant šiltiems ir sausiems orams. Tačiau kai per daug šilta, amarų populiacija gali sunykti savaime. Apžiūrint amarų gausumą lauke, reikia žirnio augalą papurtyti ar padaužyti ant balto padėkliuko (ar popieriaus lapo) ir juos suskaičiuoti. Purkšti insekticidais rekomenduojama pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje žirnius nuo amarų siūloma purkšti, kai amarai apninka apie 50 proc. augalų. Palankiais žirniniams amarams plisti metais gali tekti purkšti dar kartą.

71. Purškimo laikas nuo amarų labai svarbus dėl virusų plitimo sumažinimo. Kad žirnių pasėliai būtų apsaugoti nuo plintančių virusų, insekticidus reikia naudoti iškart pastebėjus pirmas amarų kolonijas, ypač jei jie plinta iki žydėjimo. Kai amarai pasirodo vėlesniais tarpsniais, insekticidus tikslinga naudoti iki užsimezga ketvirtadalis ankščių. Iki šio tarpsnio nupurkšti žirniai išaugina didesnį derlių. Vėliau panaudoti insekticidai įtakos derliui nebeturi.

Pagrindiniai insekticidai

72. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, tiametoksamas, zeta-cipermetrinas.

Žirninės kandys (Cydia nigricana)

Požymiai

73. Žirninių kandžių pažeidimams jautresni vėluojantys pražysti augalai. Kenkėjai gausiau gali išplisti auginant žirnius metai iš metų toje pačioje vietoje. Išorinių kenkėjo pažeidimo simptomų nematyti iki žirnių kūlimo.

74. Kandies C. nigricana vikšras minta ankšties viduje. Dėl šio kenkėjo labiausiai nukenčia žalieji žirneliai, kadangi dar lauke sugadinama galutinė produkcija: žirniai gali būti pragraužti, su vikšrais viduje. Kandies vikšrų sugadinti žirniai nebetinkami perdirbti.

Pagrindinė strategija

75. Kandys daugiausiai išplinta ir padaro žalos intensyvaus žirnių auginimo regionuose. Insekticidų naudojimo laiką labiau nulemia kenkėjų išsivystymas, o ne augalo vystymosi tarpsnis. Geriausias laikas purkšti nuo žirninių kandžių yra nuo vikšro išsiritimo iki jo įlindimo į ankštį. Šių kenkėjų prognozavimui gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės. Kuliamuosius žirnius nuo kandžių purkšti rekomenduojama, kai dviejose gretimose feromoninėse gaudyklėse pagaunama 10 ar daugiau kandžių.

Pagrindiniai insekticidai

76. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių kandžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, beta-cyflutrinas, cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas, zeta-cipermetrinas.

Grambuolio lervos

Požymiai

77. Grambuolių (Melolontha melolontha, M. hippocastani, Phyllopertha horticola ir Amphimallon soltitiale) lervos minta žirnių šaknimis. Pakąstas augalas žūsta. Suaugėlio vabalo patelė, priklausomai nuo rūšies, sudeda kiaušinėlius 3-10 cm gylyje. Išsiritusios iš jų baltos, stambios lervos yra mažai judrios dirvoje. Jų vystymasis dirvoje trunka 3-4 metus. Pasėliams pradeda kenkti trečiais vystymosi metais.

Pagrindinė strategija

78. Apsaugos produktai turi būti taikomi nuo lervų. Ariant dirvą, lervos išsiverčia į dirvos paviršių ir jas sulesa paukščiai. Išverstos į dirvos paviršių lervos gali žūti ir dėl nepalankių aplinkos sąlygų. Dirbant žemę rotaciniais žemės dirbimo padargais, grambuolio lervos sunaikinamos mechaniškai. Reiktų neauginti jautrių augalų naujai įsavintuose dirvonuose ar po daugiamečių žolynų, kur grambuolio lervos gali būti gausiai išplitusios.

79. Esant labai dideliam dirvos užterštumui grambuolio lervomis, dirva gali būti apdorojama insekticidais. Tokiu atveju reiktų dirvą ištirti ir nustatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų (vienetais kvadratiniame metre). EPPO rekomenduoja remtis vietinėmis žalingumo ribomis, tačiau kol kas Lietuvoje jos nenustatytos. Nuo suaugėlių insekticidais gali būti purškiama tik jų skraidymo metais (kas 3-4 metai).

80. Lietuvos Respublikoje nuo šių kenkėjų registruotų insekticidų nėra.

Žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum)

Požymiai

81. Brochus pisorum patelės kiaušinius deda ant jaunų ankščių. Išsiritusios lervos įsigraužia į ankštis ir grūdus, kuriuose ir vystosi. Viename grūde vystosi viena lerva. Vegetacijos pabaigoje lervos virsta lėliukėmis, prieš tai padariusios iš grūdo vidaus „langelį“, kurio dangtelis – grūdo odelė būna pilkšvos spalvos. Iš jos galima pažinti pažeistus grūdus. Grūdinukų vystymasis nuo lervos iki suaugėlio trunka 2-3 mėnesius. Išropodami vabalai praplėšia „langelį“. Jie gali išropoti iš sausų sėklų tiek iki sandėliavimo, tiek sandėlyje. Tačiau sandėlyje grūdinukai nesidaugina. Žiemoja suaugėliai sėklos viduje augalų liekanose lauke arba šiukšlėse. Labai sumažėja pažeistų grūdų daigumas. Tokie grūdai nei sėklai, nei maistui nebetinka.

Pagrindinė strategija

82. Laukuose, kur buvo auginti žirniai, augalines liekanas reikia įterpti. Sėti tik neužkrėstą sėklą. Insekticidais gali būti purškiama, kai tik pradeda plisti suaugę vabalai, tačiau purškimas turi būti atliekamas iki ankščių mezgimosi pradžios.

Pagrindiniai insekticidai

83. Lietuvos Respublikoje nuo žirninių grūdinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: deltametrinas ir lambda-cihalotrinas.

Šliužai ir sraigės

Požymiai

84. Žirniuose gana dažnai išplinta moliuskai. Tai šliužai ir sraigės (Deroceras reticulatum, Arion hortensis, Milax spp., Arion ater ir Helix aspersa). Ypač jų pagausėja drėgnais metais. Pažeisti jauni augalai gali nudžiūti. Pasėlyje galima pamatyti eilutėse sunykusius augalus, kartais pasėlis gali sunykti gana dideliais židiniais. Auginant žaliuosius žirnelius, šliužas gali patekti į produkciją kaip priemaiša. Kai tokių priemaišų gausu, žalieji žirneliai nebetinkami tolimesniam perdirbimui. Šliužai ir sraigės labiau plinta lietingais metais ir aktyvesni naktimis. Kai kurios šliužų rūšys gausiau plinta kalkingose dirvose.

Pagrindinė strategija

85. Esminė apsaugos priemonė – dirvų sausinimas. Tvirto pagrindo sėklos guolis apriboja šliužo judėjimą ir paskatina spartesnį daigų augimą. Paviršius turi būti negrumstuotas. Kai šliužai gausiai išplinta, kitose šalyse rekomenduojama naudoti moliuskicidus. Lietuvoje moliuskicidai neregistruoti.

Piktžolės

Pagrindimas

86. Privalu tinkamai paruošti sėklos guolį, kad žirniams būtų sudarytos optimalios dygimo sąlygos. Anksti pasėti žirniai tolygiau sudygsta, o esant palankioms oro sąlygoms, sparčiau auga, todėl lengviau gali konkuruoti su piktžolėmis. Dirva žirniams ruošiama priklausomai nuo dirvožemio. Svarbu, dirbant žemę, jos nesuspausti ir išsaugoti drėgmę. Privaloma kokybiškai įterpti priešsėlinių augalų liekanas. Rudeninis arimas sumažina piktžolėtumą. Sudygusios piktžolės yra naikinamos, kultivuojant arba purškiant visuotinio veikimo herbicidais. Piktžolės herbicidais naikinamos ir prieš žirnių sėją. Tam naudojamas lauko mišinys, kurį sudaro visuotinio ir dirvinio veikimo herbicidai. Vienametės piktžolės naikinamos mechaniškai, kultivuojant ar akėjant. Desikuojant žirnius, išsprendžiamos dvi problemos: suvienodinama žirnių branda ir sunaikinamos piktžolės.

Pagrindinė strategija

87. Žirniai silpnai konkuruoja su piktžolėmis, todėl labai svarbu, kad jų augimo metu būtų nedidelis piktžolėtumas, t.y. optimaliu laiku išnaikintos piktžolės. Žirnių pasėlius būtina purkšti herbicidais. Auginant daržo žirnius, kenkia šios piktžolės: ramunės (Matricaria spp.), dirvinės usnys (Cirsium arvense), aguonos biruolės (Papaver rhoeas), ypač dirvinės kiauliauogės (Solanom nigrum), kurių sėklos yra nuodingos, bei savaime išdygusios bulvės. Šias piktžoles reikėtų naikinti kitų sėjomainos augalų plotuose.

88. Herbicidai parenkami, atsižvelgiant į vyraujančias piktžoles. Vartojant dirvinius herbicidus, labai svarbu tinkamai parinkti žirnių sėjos gylį. Optimalus purškimo laikas yra ypač svarbus per lapus veikiantiems herbicidams. Įvairūs priedai mišiniuose su herbicidais nenaudojami, išskyrus atvejus, kuomet tai yra nurodyta produkto etiketėje ar yra ruošiami lauko mišiniai su kitais produktais, neturinčiais neigiamo poveikio žirniams. Aukšta temperatūra ir aukštas oro santykinis drėgnumas padidina žirnių jautrumą per lapus veikiantiems herbicidams.

Pagrindiniai herbicidai

89. Herbicidai, naudojami purkšti žirnių pasėlius, klasifikuojami, atsižvelgiant į jų naudojimo laiką. Naudojami vienos ir dviejų veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.

90. Lietuvos Respublikoje produktų, naudojamų po žirnių sėjos, registruota nėra. Sudygus naudojami herbicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: bentazonas, pendimetalinas + cianazinas, pendimetalinas naudojamas mišinyje su bentazonu; prieš derliaus nuėmimą naudojamas glifosatas.

 

Suderinta su EPPO

standartu PP 2/14(1)

iai.

90. Lietuvos Respublikoje produktų, naudojamų po žirnių sėjos, registruota nėra. Sudygus naudojami herbicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: bentazonas, pendimetalinas + cianazinas, pendimetalinas naudojamas mišinyje su bentazonu; prieš derliaus nuėmimą naudojamas glifosatas.

 

Suderinta su EPPO

standartu PP 2/14(1)

Produktas pridėtas palyginimui