VIII. BULVĖS
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) bulvėms yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima bulvių (Solanum tuberosum) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Šis standartas skiriamas maistinėms bulvėms, tai yra bulvėms, tiesiogiai naudojamoms maistui arba perdirbimui. Jis neapima sėklinių bulvių auginimo problemų, susijusių su specifiniais reikalavimais.
3. Bulvių GAAP visų pirma priklauso nuo sveikos sėklos sodinimo į neužkrėstą patogenais lauką. Oficialūs reikalavimai sėklinėms bulvėms turi užtikrinti, kad jos nebūtų užsikrėtusios specifinėmis ligomis (virusinėmis ir bakterinėmis), bulviniais cistas sudarančiais nematodais ir atitikti tolerancijos standartus kitiems kenksmingiems organizmams. Bulvių auginimui skirti plotai turi būti neužsikrėtę dirvoje gyvenančiais kenkėjais, taip pat turi būti pašalintos galimybės į šias dirvas patekti bulvių maro (Phytophthora infestans) infekcijai. Dirvos tyrimai apie užsikrėtimą dirvoje gyvenančiais kenkėjais (ypač bulviniais nematodais) potencialiai parodo apie augalų apsaugos produktų poreikį. Ypač svarbu siekti mažinti tą poreikį naudojant alternatyvias priemones ir oficialiai reguliuojant tuos tyrimus.
4. Įprastinė priemonė piktžolių naikinimui bulvių pasėliuose yra herbicidų naudojimas prieš bulvių sodinimą. Tai gali būti granuliuoti produktai, išbarstomi dirvos paviršiuje bulviasodžio metu. Tačiau dažniausiai herbicidai naudojami juos išpurškiant po bulviasodžio ar bulvėms sudygus.
5. Išskirtinė bulvių savybė – bulvienojų sunaikinimas purškiant cheminiais preparatais ar naudojant mechanines priemones tam tikrą laiko tarpą iki bulviakasio. Tai daroma dėl keleto priežasčių: siekiant sumažinti amarų platinamų virusų plitimą sėklinėse bulvėse, paspartinti gumbų brendimą, sumažinti gumbų užsikrėtimą maru. Bulvių gumbai dar gali būti prieš sandėliavimą apdorojami fungicidais, siekiant apsaugoti nuo sandėliavimo ligų plitimo arba apdorojami augimo reguliatoriais, stabdančiais bulvių dygimą laikymo metu.
6. Lietuvoje svarbiausi bulvėms kenksmingi organizmai, nuo kurių maistinių bulvių pasėliuose naudojami aktyvūs augalų apsaugos produktai, yra šie:
6.1. Bulvių maras (Phytophthora infestans);
6.2. Bulvių sausligė (Alternaria solani);
6.3. Bulvių šašai (Rhizoctonia solani);
6.4. Paprastosios rauplės (Streptomyces scabies);
6.5. Gumbų ligos saugyklose;
6.6. Kolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata);
6.7. Amarai (Aphididae);
6.8. Dirvos kenkėjai (Elateridae, Melolonta spp.);
6.9. Dirvinukai (Agrotis spp.);
6.10. Bulviniai nematodai (Globodera spp.);
6.11. Piktžolės.
7. Be šių kenkėjų, augalų apsaugos produktai dar gali būti naudojami pavasarį sėklinių bulvių beicavimui nuo gumbų ligų sodinimo metu.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
8. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Yra galima, kad dėl tam tikrų priežasčių tam tikros veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Bulvių maras (Phytophthora infestans)
Požymiai
9. Bulvių maras – ypač žalinga liga, gebanti palankiomis sąlygomis labai greitai plisti. Bulvių aktyvaus augimo tarpsniu liga sunaikina lapiją ir dėl to mažėja gumbų derlius. Marui ant lapų atsiradus vėlesniu tarpsniu, yra pavojus, kad grybo sporos lietaus bus nuplautos dirvon ir užkrės gumbus. Šis pavojus ypač didelis bulviakasio metu ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl prieš bulviakasį būtina sunaikinti bulvienojus. Maro užkrėsti gumbai yra jautrūs įvairiems puviniams saugyklose. Prekinių bulvių augintojai ir ypač sėklinių bulvių augintojai negali leisti išplisti bulvių marui. Netgi nedideli stiprios infekcijos ploteliai gali tapti židiniu ligos plitimui į aplinkinius pasėlius.
10. Pastaraisiais metais Europoje buvo pastebėtas bulvių maro pagausėjimas. Jis gali būti sukeltas atsparumo fungicidams ir atsiradimo Phytophthora infestans A2 dauginimosi tipo, kuris 1980-aisiais metais buvo konstatuotas daugelyje Europos šalių. Kai atsiranda du dauginimosi tipai, gali būti sudaromos oosporos, galinčios sudaryti papildomas infekcijos atsargas. Jos gali išsilaikyti dirvoje keletą metų ir sukelti ankstyvą infekciją bulvių pasėlyje. Oosporų sudarymas lytiniu būdu sudaro didesnes galimybes vykti genetiniams ligos sukėlėjo pokyčiams.
Pagrindinė strategija
11. Bulvių pasėlių apsaugos nuo maro strategijos esmė yra apsaugoti jas nuo iš bet kokio šaltinio plintančios infekcijos. Šiam tikslui gali būti naudojami trijų veikimo tipų fungicidai: 1) apsauginio (kontaktinio) veikimo ant lapų paviršiaus, 2) lokaliai – sisteminiai, prasiskverbiantys į lapo vidų ir 3) sisteminiai fungicidai, prasiskverbiantys į lapo vidų ir su augalo sultimis pasklindantys visame augale. Naudojant fungicidus su dviem ar net trimis skirtingo veikimo veikliosiomis medžiagomis, teoriškai galima pasėlį apsaugoti nuo maro infekcijos iki 10 dienų ir sėkmingai sunaikinti infekciją, atsiradusią praėjusių 4 dienų laikotarpiu. Praktikoje toks ilgas 14 dienų intervalas tarp purškimų rekomenduojamas tik esant mažam maro pavojui. Tačiau, kai tik pavojus atsiranda, būtina nedelsiant naudoti fungicidus ir tęsti purškimus su pastoviais intervalais (paprastai kas 7-12 dienų, priklausomai nuo oro ir infekcijos situacijos, veislių atsparumo ir naudojamų fungicidų) per visą augimo periodą iki bulvienojų cheminio ar mechaninio sunaikinimo arba bulviakasio. Purškiant bulves fungicidais paskutinį kartą, būtina atsižvelgti į skirtingiems produktams reikalingus intervalus nuo paskutinio purškimo iki derliaus ėmimo.
12. Šios strategijos elementai gali būti peržiūrimi esant tokioms sąlygoms: pradinio užkrato sunaikinimas sanitarinėmis priemonėmis, optimalus naudojamų fungicidų derinys, optimalus pirmojo purškimo laikas, kitų purškimų intervalų ir laiko parinkimas, gumbų apsauga sezono pabaigoje ir kitos priemonės.
13. Purškimų laikui parinkti gali būti naudojama sprendimų priėmimo sistema (SPS), duodanti rekomendacijas, paruoštas sekant grybo epidemiologiją, meteorologines sąlygas, infekcijos laipsnį, išlaidas ir apsaugos priemonių efektyvumą. Beveik visos Europos šalys yra sukūrusios savo SPS.
Pradinės infekcijos naikinimas
14. Pradinės infekcijos židiniai gali būti pašalinti naudojant išankstines sanitarines priemones. Jei bulvių atliekos paliekamos lauke ar prie fermų kaip šiukšlių krūvos, jos gali būti pagrindinis infekcijos šaltinis kitais metais. Todėl blogi, ligoti bulvių gumbai, nukasus derlių, turi būti iš lauko pašalinti ir sunaikinti. Jei tai neįmanoma, bulvių atliekos, tam kad nesudygtų, pavasarį, turi būti nupurškiamos jas naikinančiais herbicidais arba uždengiamos juoda polietileno plėvele. Pernykštėse bulvienose, kitų augalų pasėliuose savaime sudygusios bulvės taip pat naikinamos herbicidais.
15. Kadangi bulvių maras į lauką gali patekti su užsikrėtusiais sėkliniais gumbais, tokių gumbų sėkloje neturi būti. Intensyviai auginant bulves, yra idealu palaikyti labai nedidelį šios ligos išplitimą kuo didesnėje teritorijoje ir fitosanitarines priemones naudoti taip preciziškai, kad būtų išlaikytas absoliutus pradinės infekcijos minimumas.
Optimalus pirmojo purškimo laiko parinkimas
16. Sprendimas, kada pirmą kartą naudoti fungicidus bulvių pasėlyje, gali būti paremtas augalo fenologiniu tarpsniu arba oficialia signalizacijos sistema. Paprastai pirmas purškimas yra rekomenduojamas, kai gretimų vagų augalų lapija pradeda susilieti, t.y. prieš pat augalų lapijai uždengiant vagas. Kai yra didelė maro pasirodymo rizika, pirmą kartą bulvės purškiamos anksčiau, kai lapija susilieja vagoje, o išimtinomis sąlygomis – kai tik lapija pasirodo arba kai augalai pasiekia 20-30 cm aukštį. Toks ankstyvas purškimas nėra iš esmės gera praktika ir yra pateisinamas tik specialiomis sąlygomis, pvz., kai pagrindiniai bulvių pasėliai atsiranda kaimynystėje su užsikrėtusiomis ankstyvosiomis bulvėmis.
17. Iš esmės geriausia yra pirmojo purškimo laiką parinkti pagal vietinės prognozių (konsultavimo) tarnybos rekomendacijas. Jos paprastai sudaromos remiantis reguliariu temperatūros, santykinės oro drėgmės ir kritulių monitoringu. Augintojams yra patariama nepradėti purkšti, kol nebus pasiekta vietinės prognozių tarnybos nustatyta kritinė riba. Purškimai tokiu būdu pradedami prieš ligos sukėlėjo sporuliaciją. Pirmieji purškimai pagal prognozavimo sistemą paprastai atliekami vėliau, negu nustatyti pagal augalo fenologiją. Taip ši sistema leidžia sumažinti bendrą purškimų skaičių. Todėl naudotis prognozavimo sistema, parenkant pirmojo bulvių purškimo nuo maro laiką, yra GAAP. Tačiau prognozavimo sistema dažniausiai sprendžia problemą regiono lygmeniu ir ne visada tiksliai atitinka pagal vietines sąlygas. Netgi kur prognozavimo tarnyba veikia, ji negali aprėpti situacijos taip plačiai, kaip norėtųsi. Todėl ūkininkams visada patariama stebėti savo pasėlių būklę ir veikti pagal vietinę situaciją.
Sprendimai dėl tolimesnių purškimų laiko ir intervalų tarp jų
18. Pagrindinė strategija yra užtikrinti nuolatinę bulvių apsaugą nuo maro, prasidedančią nuo pirmosios infekcijos pasireiškimo momento. Vėlesnių purškimų laiką sąlygoja visų pirma panaudotų fungicidų veikimo tipas ir kaimynystės su infekcijos šaltiniu buvimas. Pagrindinė purškimų strategija visuomet geriau yra prevencinė negu naikinamoji.
19. Apsauginiai (kontaktiniai) produktai vieni dažniausiai efektyvūs išbūna 7-8 dienas, priklausomai nuo kritulių, lietinimo ir, žinoma, nuo paties produkto savybių. Lokaliai sisteminiai produktai gali būti panaudoti iki 2 dienų po užsikrėtimo. Todėl kontaktinio ir lokaliai sisteminio produktų mišinys gali būti panaudotas tuo atveju, jei purškimas kontaktiniu produktu buvo suvėluotas (pvz., dėl blogo oro).
20. Sisteminiai fungicidai, esant jautrioms Phythophthora infestans rasėms, ypač tinka, kai augalai intensyviai auga. Jie apsaugo nuo ligos ir po purškimo išaugusią jauną lapiją, ko negali padaryti kiti produktai. Tačiau dėl rizikos atsirasti ligos sukėlėjo atsparumui ir dėl žymiai aukštesnės sisteminių produktų kainos GAAP yra sumažinti purškimų sisteminiais produktais skaičių ir juos naudoti tik jų geriausio efektyvumo laikotarpiu. Sisteminių produktų veikliosios medžiagos dažniausiai naudojamos mišiniuose su kontaktiniais produktais. Paprasta dviejų komponentų formuliacija (metalaksilas + mankocebas) apsaugo bulves nuo maro apie 10 dienų.Trijų komponentų formuliacija su lokaliai sisteminiu produktu (oksadiksilas + cimoksanilas + mankocebas) gali pranokti minėtą dviejų komponentų mišinį.
21. Praktikoje vėlesnių purškimų laikas priklauso nuo vietos sąlygų, bulvių veislės, jų vystymosi tarpsnio, oro sąlygų, naudojamų fungicidų ir kt. Ūkininkai žino, kad būna „palankių marui“ metų, kuomet reikia daugiau purškimų ir „normalių“ metų, reikalaujančių mažiau pastangų bulvių apsaugai. Įspėjimai (signalai) apie infekcijos aktyvėjimo periodus gali būti ne tik pirmojo purškimo metu, bet ir vėlyvesniu laiku. Purškimų terminai gali būti vėlinami nesant naujos infekcijos požymių.
22. Kai kuriose Europos valstybėse vadovaujamasi tam tikromis pagrindinėmis taisyklėmis. Jos atsispindi vietiniuose sprendimuose ir nėra būtinos naudoti visame EPPO regione:
22.1. Iki žydėjimo purškiama kontaktiniais produktais kas 5-10 dienų;
22.2. Sparčiausio augimo metu ne daugiau kaip du kartus purškiama sisteminiais produktais su 14 dienų intervalais;
22.3. Po žydėjimo, esant palankioms grybui plisti oro sąlygoms, purškiama kontaktinių ir lokaliai sisteminių produktų mišiniais kas 5-10 dienų;
22.4. Po žydėjimo, esant nepalankioms ligai plisti sąlygoms, purškiama kontaktiniais produktais kas 10 dienų;
22.5. Purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau yra purkšti dažniau mažesnėmis normomis (leistinose ribose), negu rečiau didelėmis normomis.
23. Praktiškai Šiaurės vakarų Europoje, kur oro sąlygos ypač palankios bulvių marui, reikalingas didesnis purškimų skaičius, negu kontinentinėje Europos dalyje.
Gumbų apsauga vegetacijos laikotarpio pabaigoje
24. Bulvių vegetacijai baigiantis, apsaugos nuo maro strategija remiasi naudojimu komplekto skirtingų fungicidų, derinant tai su defoliantais, jeigu to reikia. Gumbų apsaugai nuo infekcijos tuo metu tinka naudoti fluazinamo veikliąją medžiagą turinčius produktus. Lietuvoje toks registruotas produktas yra širlanas 500 g/l k.s. Jį dar galima naudoti likus 7 dienoms iki bulviakasio. Nors vario grupės produktus galima naudoti viso sezono metu, juos taip pat geriau naudoti vėlyvesniems purškimams. Anksti panaudoti, jie gali sumažinti derlių dėl paspartinto augalų senėjimo, efektyviau gali būti naudojami vėliau, derinant su bulvienojus naikinančiais produktais.
25. Bulvienojų cheminis naikinimas, greta kitų naudojimo tikslų, yra viena iš gumbų apsaugos nuo maro priemonių. Jis naudojamas siekiant sumažinti virusinių infekcijų sėklinėse bulvėse. Nuo maro defoliantai rekomenduojami naudoti, kai ligos išplitimas pasiekia realią žalingumo ribą, paprastai sudarančią 20 proc. augalų, turinčių bent vieną užsikrėtusį lapą. Šią žalingumo ribą galima rekomenduoti tik esant palankioms maro plitimui oro ir dirvos sąlygoms.
Kitos strategijos
26. Skirtingos veislės yra nevienodai jautrios bulvių marui, todėl, jei yra galimybė rinktis, reikėtų auginti atsparesnes veisles. To reikėtų laikytis netgi tuo atveju, kai Phythophthora infestans populiacijoje yra rasių, galinčių įveikti atsparumą. Įvairios auginimo agrotechninės priemonės taip pat gali mažinti maro infekciją. Pavyzdžiui, geras bulvių apkaupimas gali sumažinti gumbų užsikrėtimą.
Problemos su atsparumu fungicidams
27. Dėl atsparumo atsiradimo fenilamidų grupės fungicidams yra taikomos įvairios jų naudojimo strategijos. Gerai yra sisteminių fungicidų nenaudoti daugiau nei du ar tris kartus per sezoną ir, jei galima, reikia naudoti skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius produktus arba naudoti jų mišinius su kontaktiniais produktais. Nėra sutariama dėl naudojimo terminų. Nepaisant daugelio pranešimų apie atsparumą, fenilamidai (metalaksilas, oksidiksilas, benolaksilas) kol kas yra svarbiausi komponentai nuo bulvių maro. Nors maro atsparumas kitiems fungicidams nėra nustatytas, atsparumo rizika visuomet turi būti vertinama bulvių purškimo programose.
Pagrindiniai fungicidai
28. Lietuvos Respublikoje bulvių apsaugai nuo maro yra registruoti ir rekomenduojami naudoti pavieniai fungicidai ar jų gamykliniai mišiniai, turintys trijų veikimo tipų veikliąsias medžiagas.
29. Sisteminio veikimo medžiagos: metalaksilas, propomokarbo hidrochloridas; lokaliai sisteminės medžiagos: cimoksanilas, dimetomorfas, fenamidonas; kontaktinio veikimo medžiagos: mankocebas, vario sulfatas, chlorotalonilas, fluazinamas, zoksamidas, famoksadonas.
Bulvių sausligė (Alternaria solani)
Požymiai
30. Bulvių sausligė pažeidžia bulvių lapiją, anksti sukelia bulvienojų senėjimą ir tuo mažina derlių. Ši liga labiau išplinta karšto oro sąlygomis. Ligai optimali +26oC oro temperatūra. Pagrindiniu ligos infekcijos šaltiniu gali būti užsikrėtę gumbai, augalinės liekanos ir užsikrėtusi dirva, kurioje užkratas gali išsilaikyti 2-3 metus. Liga plačiai išplitusi, tačiau dėl nedidelio ligos intensyvumo laipsnio dažnai laikoma mažos svarbos liga.
Pagrindinė strategija
31. Ligos pavojingumas gali būti sumažintas bulves auginant toje pačioje dirvoje su ne mažesne kaip 3 metų pertrauka. Daugelyje šalių ligos antplūdis būna nedidelis ir nereikalauja naudoti cheminių apsaugos produktų. Šalyse su stipraus išplitimo pavojumi purkšti bulves fungicidais reikia ligai pradėjus plisti, pasirodžius pirmiesiems simptomams ant lapų. Paprastai pakanka vieno purškimo. Dauguma fungicidų, naudojamų nuo maro, apsaugo ir nuo sausligės.
Pagrindiniai fungicidai
32. Lietuvos Respublikoje nuo bulvių sausligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: chlorotalonilas, fluazinamas, mankocebas.
Bulvių šašai (Rhizoctonia solani)
Požymiai
33. Bulvių šašai ant užkrėsto gumbo suformuoja nedidelius juodus skleročius – iškilius, prie lupenos prikibusius šašelius. Nuo šių skleročių grybas gali saugykloje užkrėsti gumbų akeles, pažeisti dygstančių bulvių daigelius dirvoje ar jaunus sudygusių bulvių stiebus, sudarydamas ant jų žaizdas dirvos paviršiaus lygyje. Stipriai pažeisti bulvių kerai blogai vystosi, išaugina smulkius gumbus. Silpniau pažeisti – suformuoja mažiau stiebų, išaugina mažiau, tačiau truputį stambesnių gumbų. Pažeisti gumbai šašuoti, menkesnės prekinės vertės. Grybas gali išsilaikyti ant augalinių liekanų dirvoje bei ant pažeistų gumbų. Grybas labiau plinta rūgščiose, drėgnose dirvose. Labiau išplinta vėsų, lietingą pavasarį.
Pagrindinė strategija
34. Pradinė grybo infekcija turi būti mažinama parenkant sėklai kiek įmanoma sveikus gumbus, vengiant sodinti bulves į užkrėstą dirvą. Sėkliniai gumbai prieš sodinimą ar sodinimo metu beicuojami. Beicuoti gumbus galima juos pamerkiant į fungicido tirpalą, bet tai didina jų bakterinio puvimo pavojų. Šiuo metu dažniausiai rekomenduojama gumbus apipurkšti mažu skysčio kiekiu ar apdulkinti sodinimo metu. Kai kurios bulvių sodinimo mašinos turi šiam tikslui specialius įrenginius. Purkšti dirvą prieš sodinimą nebūtų GAAP, nes tai nėra labai efektyvu ir sunaudojama be reikalo daug produkto. Netinkamas būtų ir fungicidų išpurškimas išilgai vagų po bulvių sodinimo.
35. Lietuvos Respublikoje šiuo metu bulvėms beicuoti registruotų produktų nėra.
Paprastosios rauplės (Streptomyces skabies)
Požymiai
36. Gumbų paviršiuje susiformuoja iškilios, supleišėjusios, netaisyklingos formos žaizdelės ar karputės. Žaizdelių pakraščiai truputį pakilę. Mažos žaizdelės primena pasibarsčiusias žvaigždutes. Esant stipresniam gumbo pažeidimui, žaizdelės susilieja, apima didelę gumbo dalį, o kartais ir visą gumbą. Liga pažeidžia tik patį gumbo paviršių – gumbo odelę ir peridermio viršutinį sluoksnį. Pažeisti gumbai praranda prekinę išvaizdą ir vertę, nors nulupus gumbo paviršių jis galėtų būti naudojamas maistui. Ligos sukėlėjai plinta su užsikrėtusiais gumbais ir per užkrėstą dirvą. Paprastųjų rauplių plitimą skatina karšti, sausi orai. Jos labiau puola bulves, augančias lengvose, šarminėse dirvose, ypač jas patręšus neperpuvusiu, šiaudingu mėšlu.
Pagrindinė strategija
37. Agrotechninėmis ir fitosanitarinėmis priemonėmis reikia sudaryti nepalankias sąlygas infekcijai plisti. Sėklai naudoti neužsikrėtusius gumbus, bulvių neatsėliuoti, netręšti pavasarį šiaudingu, neperpuvusiu mėšlu. Mažina ligos plitimą ir bulvių sėklos beicavimas. Tinka tie patys produktai, kaip ir nuo bulvių šašų.
Gumbų ligos saugyklose
Požymiai
38. Bulvių gumbus saugyklose pūdo nemažai grybų (Fusarium spp., Phoma exigua var. foveata, Phytophthora infestans) ir bakterijų (Ervinia carotovora subsp. atroseptica ir subsp. carotovora, Pseudomonas xanthochlora). Pažeidimo požymiai priklauso nuo sukėlėjo. Grybinių ligų sukėlėjų pažeisti gumbai dažniausiai pūva sausuoju puviniu, bakterijų užpulti gumbai – šlapiuoju puviniu. Bulvių gumbų puvinių sukėlėjai išsilaiko ant sėklinių gumbų, atliekų krūvose ar dirvose ant augalinių liekanų.
Pagrindinė strategija
39. Bulvių gumbų apsaugos nuo puvinių strategija prevencinė. Būtinos optimalios laikymo sąlygos, svarbiausia reguliuojant temperatūrą. Laikymo pradžioje, gumbų gydomuoju laikotarpiu, ji turi būti aukštesnė, vėliau bulvės laikomos šaltai. Skirtingos ligos nevienodai reaguoja į temperatūros pokyčius.
40. Saugyklos turi būti švarios, dezinfekuojamos. Prieš saugojimą reikia atrinkti mechaniškai pažeistus ir ligotus gumbus. Tam, kad saugojimui patektų kuo sveikesni gumbai, rūpintis reikia jau bulviakasio metu. Kasimo metu gumbų odelė turi būti sutvirtėjusi, tai mažina mechaninius pažeidimus. Dirva kasimo metu turi būti normaliai sausa, bulvienojai nugeltę ir sunykę arba sunaikinti defoliantais. Auginti reikia mažiau jautrias pažeidimams bulvių veisles. Gumbų puvinių bus mažiau, jei bulvių sėkla prieš sodinimą buvo beicuota. Beicavimas mažina ir bulvių šašų bei rauplių pažeidimus. Gumbų apsikrėtimą maru mažina sistemingas apsaugos produktų naudojimas vegetacijos metu ir savalaikis bulvienojų sunaikinimas prieš bulviakasį. Bulvių gumbų apdorojimą fungicidais prieš laikymą išstumia ligų išvengimo laikymo sąlygų dėka strategija. Baktericidų naudojimas prieš gumbų laikymo periodą nerekomenduojamas, nes tam nėra tinkamų produktų.
Problemos su atsparumu fungicidams
41. Atsparumu fungicidui thiabendazolui pasižymi Helminthosporium solani, Polyscitalum pustulans, Fusarium sulfureum. Tyrimai rodo, kad atsparumas thiabendazolui gali išsivystyti per vieną sezoną. Kad būtų išvengta atsparumo, rekomenduojama atsisakyti kasmetinio naudojimo to paties fungicido ir, kur tik įmanoma, naudoti fungicidus su keliomis veikliosiomis medžiagomis.
42. Lietuvos Respublikoje bulvių gumbų apsaugai nuo puvinių laikymo metu registruotų produktų nėra.
Kolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata)
Požymiai
43. Kolorado vabalai ir jų lervos maitinasi grauždami bulvių lapus ir tuo darydami joms didelę žalą. Daugelyje Europos šalių jie yra pagrindiniai bulvių kenkėjai. Tačiau yra šalių, kuriose kolorado vabalai yra reti kenkėjai arba jų visiškai nėra. Tose šalyse nėra jokio rimto reikalo naudoti insekticidus maistinių bulvių pasėliuose. Šiltesnėse kontinentinės Europos šalyse išsivysto dvi ar net trys šių kenkėjų generacijos ir čia insekticidų naudojimas yra būtinas. Kai kuriose šalyse purkšti nuo kolorado vabalų reikia tik kai kuriais metais.
Pagrindinė strategija
44. Kolorado vabalai yra naikinami purškiant bulves insekticidais, geriausia tuoj, kai tik pasirodo jaunos lervos. Suaugusios (IV ūgio) lervos ir suaugę vabalai yra mažiau jautrūs augalų apsaugos produktams. Paprastai pakanka vieno purškimo prieš pirmąją kenkėjų generaciją. Tačiau, jei atsiranda pakartotinė kenkėjų invazija, gali būti reikalingi ir pakartotiniai purškimai. Tikslinga bulves purkšti insekticidais tik kenkėjo gausumui viršijant ekonominę žalingumo ribą. Lietuvoje tokia riba laikoma 10 proc. kenkėjo užpultų kerų, ant kurių randama po 10-15 lervų. Teritorijose, kur kolorado vabalai kasmet pažeidžia bulves labai ankstyvu jų augimo tarpsniu, sėklines bulves gali apsaugoti nuo dirvos kenkėjų panaudoti sisteminiai insekticidai. Kolorado vabalų populiacija lengvai gali įgyti atsparumą insekticidams, bet Europoje ši problema nesunkiai išsprendžiama kaitaliojant produktus skirtingais metais.
45. Daug pastangų buvo skirta suradimui efektyvių biologinių priemonių šiems kenkėjams naikinti, tačiau kol kas nėra pakankamai gerų, kad jas būtų galima rekomenduoti kaip gerą augalų apsaugos praktiką.
Pagrindiniai insekticidai
46. Lietuvos Respublikoje nuo kolorado vabalų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Amarai (Aphis gossypii, Aphis nasturtii, Myzus persicae, Macrosiphum euphorbiae ir kt.)
Požymiai
47. Lietuvoje bulvėse gyvena iki 10 amarų rūšių. Amarai gyvena apatinėje lapų pusėje, kur maitinasi čiulpdami augalo sultis ir tuo jį žalodami. Labiausiai amarai pavojingi sėklinių bulvių pasėliuose, kaip virusinių ligų platintojai. Čia būtinas savalaikis jų naikinimas, norint apsaugoti bulves nuo virusinių ligų užkrėtimo iš ligotų pasėlių ir išplatinimo pasėlio viduje. Maistinių bulvių pasėlyje amarai šiuo požiūriu mažiau reikšmingi. Tačiau ir maistinių bulvių pasėlyje amarai gali išplisti židiniais ir tiesiogiai pakenkti bulvių augimui. Stipriai amarų užpultų augalų lapai susisuka, dalis jų deformuojasi, gelsta. Taip pažeisti augalai išaugina mažesnį derlių.
Pagrindinė strategija
48. Kadangi amarai gausiai bulvėse išplinta ne pastoviai ir ne visuose plotuose, GAAP reikalauja insekticidus nuo amarų naudoti tik esant realiam pavojui jautriausiu bulvių augimo tarpsniu – gumbų formavimo metu (apie 40-50 BBCH). Paprastai pakanka vieno purškimo insekticidais. Tuo metu bulvės gali būti purškiamos ir nuo kolorado vabalų. Suderinti šiuos purškimus, naudojant tik vieną insekticidą, būtų laikoma GAAP požymiu. Amarų naikinimui sėklinėse bulvėse gali būti naudojami granuliuoti insekticidai bulviasodžio metu, maistinėms bulvėms tokia praktika netinka.
49. Vakarų Europoje yra nustatytas Myzus persicae amarų atsparumas kai kuriems fosfororganiniams, piretroidiniams ar karbamatų grupės insekticidams. Tokiu atveju siūloma naudoti kitus preparatus.
Pagrindiniai insekticidai
50. Lietuvos Respublikoje bulvių apsaugai nuo amarų gali būti panaudoti insekticidai, registruoti purkšti nuo kolorado vabalų, ir papildomai tik amarus naikinantis pirimikarbas.
Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai) (Elateridae, Melolontha spp.)
Požymiai
51. Šių kenkėjų lervos net 4-5 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos pradžioje augalų liekanomis, o vėliau – augančių augalų požeminėmis dalimis. Bulvėms šie kenkėjai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais, nuo bulvių pasodinimo iki derliaus ėmimo, kuomet išryškėja kenkėjų pažeisti gumbai. Spragšių lervos įsigraužia į bulvių gumbus ir tuo mažina jų prekinę vertę. Per lervų padarytas angeles į gumbą patenka grybinė ar bakterinė infekcija ir tokie gumbai labiau genda laikymo metu. Grambuolių lervos bulvės gumbą pažeidžia išgrauždamos jame didžiules landas ar net išgraužia visą gumbo vidų. Toks gumbas netinka nei maistui, nei pašarui.
Pagrindinė strategija
52. Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse – keletą metų laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl bulves reikėtų vengti auginti išarus tokius plotus. Prieš bulvių sodinimą bet kuriose dirvose būtina patikrinti šių dirvų užsikrėtimo spragšių ir grambuolių lervomis laipsnį. Šis rodiklis lemia, kokias apsaugos priemones būtina naudoti ir ar iš viso tame plote galima auginti bulves. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas, dažnas tarpueilių purenimas.
53. Lietuvos Respublikoje bulvių apsaugai nuo dirvoje gyvenančių kenkėjų registruotų tinkamų produktų nėra.
Dirvinukai (žiemkentiniai ir šauktukiniai) (Agrotis segetum, Agrotis exclamationis)
Požymiai
54. Žalingiausi yra suaugę dirvinukų vikšrai. Dieną jie maitinasi požeminėmis augalų dalimis – nugraužia augalų šaknis, išgraužia dideles ertmes bulvių gumbuose. Bulvėms ypač žalingi būna sausrų metu, kai dirvoje trūksta drėgmės. Tuomet dirvinukų vikšrai apsigyvena bulvės gumbe ir išgraužia visą gumbo vidų, palikdami tik lupeną. Naktimis vikšrai išlenda į dirvos paviršių ir graužia augalų stiebus ir lapus. Žiemoja vikšrai dirvoje, kur pavasarį virsta lėliukėmis, iš kurių birželio mėn. išsirita drugiai. Šie deda kiaušinėlius ant augalų lapų ir stiebų. Išsiritę vikšreliai pradžioje lapais ir maitinasi. Vėliau leidžiasi dirvon, graužia požemines augalų dalis ir į dirvos paviršių išlenda tik naktimis.
Pagrindinė strategija
55. Dirvinukus geriausia naikinti jaunų vikšrų stadijoje, kol jie maitinasi ant augalų lapų ir stiebų. Vikšrams nusileidus ir sulindus į dirvą, augalų purškimas insekticidais yra neefektyvus. Kadangi pastebėti jaunus dirvinukų vikšrelius ant bulvių lapų yra gana sunku, šią informaciją ūkininkams geriausia būtų gauti iš prognozių ar konsultavimo tarnybų specialistų.
56. Lietuvos Respublikoje purkšti bulves specialiai nuo dirvinukų vikšrų nėra populiaru, todėl ir specialiai šiam tikslui registruotų produktų nėra. Tiktų šiam tikslui visi nuo kolorado vabalų naudojami insekticidai.
Bulviniai nematodai (Globodera rostochiensis, Globodera pallida)
Požymiai
57. Žinomos dvi bulvinių cistas sudarančių nematodų rūšys, kurios maitinasi ant bulvių šaknų, jas nusilpnina ir mažina derlių. Jos gyvena tik ant bulvių ir pomidorų šaknų, todėl keletą metų neauginant toje dirvoje šių augalų, jų populiacija žymiai sumažėja. Tačiau dalis cistų išlieka gyvybingos labai ilgai. Todėl, praėjus ir keletui metų, pradėjus ten vėl auginti bulves, nematodų populiacija vėl gali atsistatyti. Natūrali nematodų migracija dirvoje yra labai lėta.
58. Bulviniai nematodai daugelyje šalių yra karantininiai kenkėjai ir fitosanitarinės taisyklės reikalauja, kad sėklinių bulvių auginimui parenkamuose plotuose būtų atliekama dirvožemio užsikrėtimo nematodų cistomis analizė. Teritorijose, kur randamos nematodų cistos, fitosanitarinės tarnybos atlieka detalius ūkio laukų tyrimus ir nustato griežtus apribojimus, kuriuose laukuose galima bulves auginti. Diskutuojama, ar tokie apribojimai yra GAAP auginant maistines bulves.
Pagrindinė strategija
59. Bulvinių nematodų kontrolės strategijos, auginant maistines bulves, yra griežtai reglamentuotos daugelyje šalių (tas pat yra ir sėklinėms bulvėms, tik čia žymiai griežtesni reikalavimai). Pagrindinis tikslas yra sustabdyti cistų plitimą į naujus laukus ir mažinti užsikrėtimo laipsnį jau infekuotuose laukuose. Sėklinės bulvės neturi platinti užkrato. Jas būtina auginti sėjomainoje su ne mažiau kaip 3 metų pertrauka. Rekomenduojamas ankstyvas derliaus ėmimas, kol cistos dar nesubrendusios. Laukai, kur bus auginamos bulvės, turi būti iš anksto ištiriami ir nustatoma, ar nematodų populiacija lauke sumažėjo žemiau žalingumo ribos ir koks nematodų patotipas išlikęs lauke. Žinant patotipą, galima auginimui parinkti atsparias veisles. Naudoti tokią strategiją yra GAAP, nesvarbu, ar ji oficialiai pripažinta ar ne.
60. Daugelyje teritorijų užsikrėtimo Globodera spp. laipsnis nėra didelis. Todėl tokiose teritorijose naudoti nematocidus nebūtų GAAP. Teritorijose, kur intensyviai auginama daug bulvių, tokie apribojimai nėra priimtini ekonomiškai ir nematocidai yra naudojami. Tačiau tai turi būti išimtys. Nėra GAAP sistemingai naudoti nematocidus. Jų naudojimas turi būti oficialiai ribojamas. Reikia turėti omenyje, kad Globodera pallida yra sunkiau kontroliuojama rūšis. Globodera rostochiensis pavyksta kontroliuoti auginant atsparias veisles, tačiau neretai vėliau jos vietą užima Globodera pallida.
61. Dar vienas svarbus elementas nematodų kontrolės strategijoje yra savaime sudygusių bulvių naikinimas pernykštėse bulvienose augančių augalų pasėliuose.
62. Lietuvos Respublikoje dėl palyginti nedidelio dirvų užsikrėtimo nematodų cistomis laipsnio nematocidai šiuo metu bulvių pasėliuose nenaudojami. Šalyje šiam tikslui registruotų produktų nėra.
Bulvienojų naikinimas
Pagrindimas
63. Bulvienojų naikinimo uždavinys yra sunaikinti augalų lapus ir stiebus tinkamu laiku, norint:
63.1. Apsaugoti gumbus nuo bulvių maro infekcijos, esančios ant lapų ir stiebų bulviakasio metu.
63.2. Sustabdyti gumbų vystymąsi;
63.3. Sustabdyti virusų perėjimą iš stiebų ir lapų į bulvių gumbus (svarbu sėklinėms bulvėms);
63.4. Paspartinti gumbų odelės tvirtėjimą;
63.5. Sulaikyti plitimą sandėliavimo ligų, tolių kaip P. infestans, T. cucumeris, Ervinia spp.;
63.6. Pašalinti lapus ir stiebus, sudarant sąlygas dirvos džiūvimui ir geresniam bulviakasio technikos darbui.
64. Ypač reikia sunaikinti laikymui skirtų bulvių bulvienojus.
Galimi metodai
65. Šiuo metu dažniausiai bulvienojai naikinami nupurškiant juos cheminiais preparatais, tačiau galimi ir mechaniniai metodai (bulvienojus nudaužant, nupjaunant ar nutraiškant). Būtina žinoti, kad naikinant bulvienojus mechaniškai, yra pavojus išplatinti bakterines ar grybines ligas, ypač jei bulvienojai būna šlapi. Tiriamos bulvienojų nudeginimo galimybės. Naudoti mechaninius bulvienojų naikinimo būdus yra GAAP, bet jie retai naudojami vieni. Dažniau naudojami derinant su cheminiais būdais. Jei naudojamas derinys, pirmiau bulvienojai naikinami mechaniškai, o po keletos dienų nupurškiami cheminiais produktais. Tokiais atvejais purkšti galima mažesne preparato norma.
Preparatai bulvienojų naikinimui
66. Lietuvos Respublikoje bulvienojų naikinimui sėklinėse bulvėse registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – dikvatas.
Gumbų dygimo sulaikymas
Pagrindimas
67. Maistinės bulvės, skirtos valgymui arba perdirbimui, dažnai turi būti ilgai išlaikomos saugyklose ir laikymo metu pradeda dygti. Tai mažina jų svorį ir prekinę vertę. Dygimą galima sulaikyti reguliuojant laikymo sąlygas arba apdorojant gumbus prieš laikymą ar laikymo metu specialiais, dygimą stabdančiais produktais – augalų augimo inhibitoriais.
Pagrindinė strategija
68. Bulvės turi būti laikomos žemoje temperatūroje (+2-5oC) su natūralia ventiliacija arba mechaniniu šaldymu, užtikrinant optimalią santykinę drėgmę. Pažeisti mechaniškai ar ligoti gumbai turi būti pašalinti prieš užpildant saugyklą, gumbai turi būti sausi, nežemėti. Palyginti neilgam laikymui tokių sąlygų pakanka, kad bulvės nesudygtų. Jei bulvės bus laikomos keletą mėnesių, GAAP bus panaudoti dygimą stabdančias medžiagas. Jei bulvės skirtos traškučių gamybai, jos turi būti laikomos +7-12oC temperatūroje. Šiuo atveju augimo inhibitorių naudojimas yra būtinas. Gumbai laikymo metu apdorojami vieną ar kelis kartus. Pirmą kartą apdorojama lapkričio - gruodžio mėnesiais, vėliau laikas nustatomas taip, kad būtų išlaikomas karencijos laikotarpis nuo paskutinio purškimo iki bulvių vartojimo. Dygimo sulaikymas ir gumbų apsauga nuo puvinių gali būti pasiekti tuo pat metu. Apdorojimo būdai įvairūs – apipurškimas, apdulkinimas, aprūkymas ar garinimas per ventiliacijos sistemas. Apdorojimas turi užtikrinti apsaugą nuo produktų likučių gumbuose.
Augimo inhibitoriai
69. Lietuvos Respublikoje maistinių bulvių dygimo stabdymui laikymo metu registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – chlorprofamas.
Piktžolės
Pagrindimas
70. Piktžoles sunaikinti bulvių pasėliuose yra labai svarbu, norint išsaugoti bulvių derlių bei jo kokybę. Piktžolės bulvių pasėliuose naikinamos mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis, nors pastarosios naudojamos dažniau. Herbicidai naudojami nuo vienamečių dviskilčių piktžolių, kurios stipriai konkuruoja su bulvėmis. Reikalinga naikinti ir kitas vienametes (Galium aparine) ir daugiametes (Elytrigia repens, Sonchus arvensis) piktžoles.
Pagrindinė strategija
71. Bulvės po pasodinimo yra purenamos, vėliau leidžiama vagoms susigulėti ir purškiama herbicidais iki sudygimo ar sudygus, kai dauguma piktžolių sudygsta. Dauguma herbicidų yra skirti naudoti iki bulvių sudygimo. Tik nedidelis skaičius herbicidų yra naudojami sudygusiuose pasėliuose specifinėms piktžolėms naikinti.
72. Vienaskiltės piktžolės naikinamos įvairiu laiku, tačiau pagrindinis purškimas atliekamas sudygusiame pasėlyje, nes yra matomos visos piktžolėtumo problemos. Cheminio metodo alternatyva yra bulvių vagojimas ir akėjimas iki sudygimo ir po sudygimo. Mechaninės piktžolių naikinimo priemonės derinamos su herbicidais.
Pagrindiniai herbicidai
73. Herbicidai grupuojami pagal purškimo laiką ir naikinamas piktžoles. Bulvės yra purškiamos vieną ar kelis kartus.
74. Po sodinimo iki sudygimo purškiama MCPA, glifosatu, metribuzinu; tuoj sudygus – metribuzinu (kai bulvės yra 5-8 cm aukščio).
75. Sudygusiose bulvėse nuo vienaskilčių piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cikloksidimas, fluazifop-P-butilas, kvizalofop-P-tefurilas; nuo dviskilčių piktžolių – MCPA; nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių (Galium aparine, Chenopodium album, Fallopia convolvulus, Elytigia repens) – rimsulfuronmetilas.
Suderinta su EPPO
standartu PP 2/2(2)