XI. KOPŪSTINĖS DARŽOVĖS
Įvadas
1. Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijose pateikiami kopūstinių (Brassica spp.) daržovių apsaugos būdai nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių. Brassica spp. daržovės skirstomos į:
1.1. lapines – B. oleracea var. capitata (gūžiniai kopūstai), B. oleracea var. gemmifera (briuselio kopūstai), B. oleracea var. acephala (lapiniai kopūstai), B. chinensis (pekininiai bastučiai);
1.2. žiedines – B. oleracea var. botrytis (brokoliai, žiediniai kopūstai), B. oleracea var. gongylodes (kaliaropės);
1.3. šakniavaisines – B. rapa (ropės), B. napus var. napobrassica (griežčiai).
2. Iš visų šitų daržovių Europoje daugiausia auginama gūžinių kopūstų, žiedinių kopūstų ir ropių. Šios ir kitos giminingos rūšys ar veislės taip pat auginamos pašarui ir sėkloms (garstyčios, rapsai). Ypač plačiai auginami rapsai turi daugybę kenksmingų organizmų, būdingų kitoms kopūstinėms daržovėms. Tai gali būti didelis užkrato šaltinis netoliese augantiems augalams.
3. Daugumą kopūstinių augalų kenkėjų mažesniu ar didesniu mastu galima aptikti visų trijų tipų daržovėse. Rekomendacijose skirtinga GAAP informacija įvairiems tipams yra pateikiama atskirai. GAAP svarbu žaladariai, turintys įtakos prekinei produkcijos išvaizdai (lapams, gūžėms, šakniavaisiams). Prekinės produkcijos kokybė ypač svarbi žiedinėms daržovėms.
4. Kopūstinės daržovės dažniausiai auginamos iš sėklų, kurios yra sėjamos daigyne arba į durpių briketus ir vazonėlius, o vėliau persodinamos lauke. Kartais iš karto sėjama sėjamąja. Normali augalų sėjomaina padeda išvengti ligų kaupimosi augalų liekanose ir dirvoje. Pageidautina kopūstines daržoves auginti skirtingose vietose ir skirtingu metu. Tai padeda išvengti nepageidaujamų žaladarių antplūdžio. Sėti galima tik sveiką, ištirtą sėklą. Agrotechnikos priemonės padeda sumažinti užkrato lygį. Tai kryžmažiedžių piktžolių, kuriose veisiasi kenkėjai, naikinimas, augalinių liekanų pašalinimas ir sunaikinimas, mitybos ir drenažo, kuris pagerina oro judėjimą, reguliavimas. Viena iš tinkamiausių priemonių pasipriešinti vietinių kenksmingų organizmų poveikiui yra atsparių veislių parinkimas. Pavyzdžiui, briuselio ir baltagūžių kopūstų veislės turėtų būti atsparios Erysiphe crusiferarum, Mycospharella brassicicola, Albugo candida.
5. Nors GAAP plačiai naudojami augalų apsaugos produktai, norima sumažinti jų naudojimą, maksimaliai išnaudojant kultūrines ir kitas nechemines priemones. Augintojai turi būti labiau apsišvietę ir įsitikinę jų svarbumu. Produktai turėtų būti tinkamai parenkami ir naudojami. Pirmenybė teikiama sėklų apdorojimui, nes tada sunaikinami su sėkla plintantys patogenai ir dirvos kenkėjai. Produktų naudojimas daigų tarpsniu apsaugo nuo ankstyvo kenksmingų organizmų pasirodymo. Produktai gali būti įterpiami į dirvą arba jais purškiami lapai. Purškimų skaičių galima sumažinti reguliariai stebint augalus, naudojant prognozavimo ir purškimo metodus, mažinančius produktų normas, kartu nesumažinant apsaugos nuo kenksmingų organizmų efektyvumo. Pažymėtina, kad taip pat gali būti apsaugos problemų laikant kopūstines daržoves saugyklose.
6. Lietuvoje svarbiausi kopūstinių daržovių kenksmingi organizmai:
6.1. Vėžys, lapų dėmėtligė, sausasis puvinys (Leptosphaeria maculans);
6.2. Žiedinė dėmėtligė (Mycospharella brassicicola);
6.3. Netikroji miltligė (Peronospora parasitica);
6.4. Baltosios rūdys (Albugo candida);
6.5. Miltligė (Erysiphe crusiferarum);
6.6. Juodoji dėmėtligė (Alternaria brassicae, A. brassicicola);
6.7. Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
6.8. Diegavirtė (Pythium spp.);
6.9. Šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae);
6.10. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);
6.11. Kopūstų fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. conglutinas);
6.12. Vytulys, verticiliozė (Verticillium dahliae);
6.13. Gyslų bakteriozė (Xantamonas compestris pv. campestris);
6.14. Bakterinis šlapiasis puvinys (Ervinia ir Pseudomonas spp.);
6.15. Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. maculicola);
6.16. Antrinės ligos;
6.17. Žiedinių kopūstų mozaikos virusas;
6.18. Kopūstiniai amarai (Brevicoryne brassicae), persikiniai amarai (Myzus persicae);
6.19. Pavasarinės kopūstinės musės (Delia radicum);
6.20. Vasarinės kopūstinės musės (Delia floralis);
6.21. Stiebiniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus pallidactylus);
6.22. Rapsiniai žiedinukai (Meligethes spp.);
6.23. Vikšrai (kopūstiniai baltukai (Pieris brassicae), ropiniai baltukai (Pieris rapae);
6.24. Kopūstinės kandys (Plutella maculipennis), kopūstiniai pelėdgalviai (Mamestra brasscae);
6.25. Kryžmažiedės spragės (Phyllotreta spp.);
6.26. Kopūstiniai nematodai (Heterodera cruciferae);
6.27. Piktžolės.
Paaiškinimai dėl veikliųjų medžiagų
7. EPPO, sudarydama GAAP rekomendacijas, atsižvelgė į specifinių veikliųjų medžiagų naudojimą augalų apsaugoje ir pabandė pateikti pagrindinėje GAAP apsaugos strategijoje. Šitų veikliųjų medžiagų aprašymas pateiktas atsižvelgiant į įvairių EPPO šalių informaciją apie registruotus produktus. Įmanoma, kad dėl įvairių priežasčių šitos veikliosios medžiagos kitose EPPO šalyse nėra registruotos arba apribotas jų naudojimas. Tačiau tai neturi įtakos pagrindinei augalų apsaugos strategijai. EPPO rekomenduoja naudoti tiktai toje šalyje registruotus produktus.
Vėžys, lapų dėmėtligė, sausasis puvinys (Leptosphaeria maculans)
Požymiai
8. Leptosphaeria maculans (anomorfa - Phoma lingam) yra su sėkla plintantis patogenas, turintis daug skirtingo virulentiškumo padermių. Užsikrėtusios sėklos gali būti dėmių ant skilčialapių atsiradimo priežastimi. Vėliau grybai išplinta ant visų augalo dalių: lapų, lapkočių, šakniavaisių, žiedkočių, ankštarų, sėklų. Tipiški šios ligos požymiai – pilkšvai rusvos, apskritos, džiūstančios, melsvai pilkais pakraščiais, kartais rievėtos dėmės, kuriose yra daug juodų taškelio dydžio vaisiakūnių – piknidžių. Tik ant ankštarų dėmės dažniausiai būna tamsiai pilkos.
9. Tas pats patogenas gali sukelti kopūstinių daržovių šaknų sausąjį puvinį. Tai labiau būdinga griežčiams nei ropėms, ypač ankstyvosios sėjos. Infekcija laukuose pastebima rudenį, bet gali išplisti laikymo metu ir padaryti didžiulių nuostolių. Ant šakniavaisių pastebimos stambios, giliai įsiskverbusios, pilkšvai rudos dėmės su gausybe juodų piknidžių. Piknidžiai iš pradžių būna po epidermiu, vėliau, jį praplėšę, iškyla į paviršių. Pažeistose vietose dauginasi bakterijos (Erwinia spp., Pseudomonas spp.), sukeldamos antrinę infekciją. Dirvoje grybo sporos išlieka gyvybingos daugelį metų. Grybai gerai išsilaiko užsikrėtusių augalų liekanose, juos platina vėjas, lietus, gyvuliai. Esant drėgnam orui, piknidžiai gausiau produkuoja sporas. Fomoze serga kryžmažiedės piktžolės, kurios tai pat gali būti užkrato šaltinis.
Pagrindinė strategija
10. Kopūstinių daržovių apsaugos nuo fomozės strategijos esmė yra sunaikinti su sėkla plintančius grybus ir sumažinti infekcijos išplitimo galimybę augalų vegetacijos metu. Sėklų patogenai geriausiai išnaikinami sėklas beicuojant arba apdorojant kaštu vandeniu. Purškimai vegetacijos metu ne visada efektyviai apsaugo lapus ir stiebus nuo fomozės sukėlėjų. Būtina laikytis sėjomainos (į tą pačią vietą augalus sodinti ne anksčiau kaip po 4 metų), neauginti daigų kasmet tame pačiame daigyne, sodinti tik sveikus daigus, naikinti kryžmažiedes piktžoles, šalinti ir naikinti ligotus augalus. Fungicidais purkšti pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams.
11. Lietuvos Respublikoje nuo vėžio, lapų dėmėtligės ir sausojo puvinio registruotų produktų nėra.
Žiedinė dėmėtligė (Mycospharella brassicicola)
Požymiai
12. Žiedinė dėmėtligė yra svarbi lapinių ir žiedinių kopūstų liga, paplitusi Šiaurės vakarų Europos dalyje. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra infekuotų augalų liekanos, subrendę augalai, žieminiai rapsai. Liekanose pseudoteciai produkuoja askosporas, kurios plinta oru ir vandens lašeliais. Infekcijai plisti reikalinga +16-20oC temperatūra ir drėgmė ant lapų. Dėmės yra žiedinės (rutuliškos), pilkos arba juodos spalvos, padengtos daugybės mažų, juodų piknidžių (spermagonių), iki 1,5 cm diametro. Spermagonė produkuoja konidijas, kurios taip pat plinta su vėju ir lietumi. Paprastai senesni lapai užsikrečia pirmieji. Jie gelsta ir žūsta anksčiau laiko. Grybai gali pažeisti sėklų luobelę ir įsiskverbti į vidų, bet su sėkla plintanti infekcija nėra labai reikšmingas epidemiologijos veiksnys. Didesnę reikšmę turi užkrato išsilaikymas infekuotų augalų liekanose ir dirvoje.
Pagrindinė strategija
13. Apsaugai turi būti taikomi agrotechnikos metodai, mažinantys infekcijos išsilaikymą ir plitimą. Būtina laikytis rotacijos, izoliuoti daigyną, parinkti tinkamą auginimo vietą (mažiausiai 500 m nuo rapsų lauko), naikinti ligų pažeistus lapus, vengti drėgmės pertekliaus ir nesaikingo tręšimo, auginti žiedinei dėmėtligei atsparias veisles (briuselio kopūstus Cor, Gabion, Lunet, Topaz). Fungicidais purškiama pasirodžius pirmiesiems infekcijos požymiams. Prognozavimo modelio pritaikymas padeda nustatyti geriausią purškimo laiką ir sumažinti fungicidų naudojimą.
14. Lietuvos Respublikoje nuo žiedinės dėmėtligės registruotų produktų nėra.
Netikroji miltligė (Peronospora parasitica)
Požymiai
15. Netikroji miltligė yra paplitusi visų rūšių kopūstinėse daržovėse, tačiau daugiausiai žalos padaro žiediniams kopūstams ir kaliaropėms, auginamiems po priedangomis, o mažiausiai – šakniavaisinėms daržovėms. Netikroji miltligė gali pažeisti augalus daigų stadijos, ypač kai susidaro palankios sąlygos: aukšta santykinė drėgmė, žema temperatūra, drėgmė ant lapų. Viršutinėje lapo pusėje atsiranda margų, geltonų dėmių, o apatinėje – baltos grybo apnašos, sudarytos iš sporangiosporų, kuriomis plinta liga. Smarkiai pažeisti daigai skursta arba net žūsta. Panašūs ligos požymiai pasirodo ant lauke auginamų augalų. Pažeisti lapai pirma laiko pasensta ir nukrenta, sukeldami antrinę sausojo puvinio infekciją. Ant infekuotų briuselio kopūstų atsiranda atskirų juodų dėmelių, kurios blogina produkcijos kokybę. Smarkiai pažeistos žiedinių kopūstų galvos praranda prekinę vertę. Grybai oosporas formuoja pažeistuose audiniuose, jos išsilaiko dirvoje, augalų liekanose daugelį mėnesių ir metų kaip naujų augalų užkratas.
Pagrindinė strategija
16. Svarbiausia – kontroliuoti infekcijos pasirodymą daigyne, kartu išvengiant ankstyvų nuostolių ir ligos išplitimo lauke. Tai pasiekti galima reguliuojant santykinę oro drėgmę ir drėgmės išsilaikymą ant lapų ir profilaktiškai naudojant fungicidus.
17. Lauke, siekiant sumažinti per dirvą plintančią infekciją, naudojamos agrotechninės priemonės: taikoma sėjomaina, sudaromos palankios augalams augti sąlygos, nesodinami jie drėgnoje vietoje ir per arti vienas kito, auginamos atsparios baltagūžių kopūstų, brokolių ir kaliaropių veislės. Fungicidų naudojimas kopūstų auginimo lauke, palyginti su daigynu, yra sudėtingesnis. Produktai, naudojami nuo Albugo candida sukeliamų ligų, gali būti efektyvūs ir nuo Peronospora parasitica.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje nuo netikrosios miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – mankocebas.
Baltosios rūdys (Albugo candida)
Požymiai
19. Albugo candida yra svarbus žiedinių ir lapinių kopūstų patogenas, kuris gali pažeisti ir kryžmažiedes piktžoles (Capsella bursa-pastoris). Pirmiausia zoosporos patenka per žioteles. Oosporos sudygsta augalų liekanose ar dirvoje. Vėju plintančios sporangės dygsta formuodamos zoosporas. Ligos požymiai – lapų viršutinėje pusėje matomos apskritos, stambios, šiek tiek iškilios, iš pradžių šviesiai žalsvos, vėliau paraustančios dėmės. Lapų apačioje dėmės būna su baltom apnašom, iš pradžių blizgančiu paviršiumi, vėliau panašiu į dulkingas karputes. Baltos karputės išauga ir ant kitų ligos apimtų organų, kurie smarkiai deformuojasi: išsiraito arba pastorėja.Sėklos ant deformuotų sėklojų arba visai neišsivysto, arba nesubręsta. Baltosios rūdys mažiau pavojingos šakniavaisinėms daržovėms. Drėgmė ant lapų yra viena pagrindinių sąlygų infekcijai plisti. Žemoje temperatūroje liga turi ilgą inkubacijos periodą. Pakilus temperatūrai, procesas būna spartesnis. Ypač smarkiai liga išplinta rudenį. Žiemoja oosporos infekuotų augalų liekanose. Dirvoje gyvybingos išlieka daugelį metų.
Pagrindinė strategija
20. Baltųjų rūdžių infekcijos išvengti galima taikant sėjomainą, daigynui parenkant neužmirkusią, atvirą vietą, taip pat svarbu laiku užkirsti kelią infekcijos pradų kaupimuisi, t.y. šalinti ir naikinti infekuotus augalus ir jų liekanas, piktžoles. Auginti ligai atsparias veisles. Geru atsparumu A. candida poveikiui pasižymi briuselio kopūstų veislės Predora, Lunet, Lauris, Peer Gynt. Pasirodžius pirmiesiems ligų požymiams, reikia purkšti fungicidais.
21. Lietuvos Respublikoje nuo baltųjų rūdžių registruotų produktų nėra.
Miltligė (Erysiphe cruciferarum)
Požymiai
22. Miltlige dažniausiai užsikrečia briuselio kopūstai, griežčiai ir ropės, rečiau gūžiniai kopūstai, ridikėliai, ridikai. Ligos pažeisti lapai, lapkočiai vietomis arba ištisai apsitraukia balta grybienos valktimi, kuri vėliau pasidaro šviesiai rusvos spalvos. Ji būna ant abiejų lapo pusių. Tačiau ant viršutinės požymiai būna ryškesni. Dėl sutrikusios asimiliacijos ligotų augalų lapai džiūsta, todėl griežčių bei ropių šakniavaisiai būna smulkūs. Augalų paviršiuje esantis valktis sudarytas iš hifų ir bespalvių, ovalių, vienaląsčių, grandinėlėmis sukibusių konidijų. Vėliau valktyje atsiranda juodų, rutuliškų, retai išsidėsčiusių vaisiakūnių – kleistotecių. Grybas geriausiai išsilaiko žaliuosiuose audiniuose. Konidijas platina vėjas. Miltligė smarkiai gali išplisti sausą, šiltą vasarą, esant +15-20oC temperatūrai. Pavasarį pasėtuose augaluose pirmieji ligų požymiai pasirodo liepą ir sparčiai vystosi rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.
Pagrindinė strategija
23. Geriausias būdas išvengti miltligės infekcijos – auginti atsparias ligai veisles. Tokia savybe pasižymi daugelis briuselio kopūstų veislių, taip pat gūžiniai kopūstai ir griežčiai. Be to, negalima augalų pertręšti azoto trąšomis, nes tai sudaro sąlygas vystytis patogenui. Negalima sodinti per tankiai augalų, būtina tinkamai sureguliuoti vandens režimą. Vegetacijos metu pastebėjus miltligės požymius, reikia purkšti fungicidais. Nuėmus derlių, pašalinti augalines liekanas. Neauginti greta kitų kryžmažiedžių daržovių, naikinti piktžoles.
24. Lietuvos Respublikoje nuo miltligės registruotų produktų nėra.
Juodoji dėmėtligė (Alternaria brassicae, A. brassicicola)
Požymiai
25. Alternaria brassicae ir A. brassicicola mikromicetai pekininius bastučius, kaliaropes, baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus pažeidžia vegetacijos ir laikymo metu. Grybai plinta su sėkla, juos platina vėjas, lietus. Svarbus užkrato šaltinis yra kryžmažiedžių šeimos piktžolės ir sergančių augalų liekanos. Infekcijai plisti palankiausia +20-24oC oro temperatūra ir 85-100% santykinė oro drėgmė. A. brassicicola grybų vystymuisi reikia žemesnės temperatūros nei A. brassicae. Esant palankioms sąlygoms, juodoji dėmėtligė gali pažeisti visas augalo dalis. Pekininiai bastučiai pažeidžiami galvučių formavimo ir brendimo metu. Pirmiausia pažeidžiami baltagūžių ir žiedinių kopūstų išoriniai lapai. Ant jų atsiranda smulkių, juodų, apskritų dėmelių, kurios plečiasi, pasidaro rievėtos, apsitraukia rudai juodomis apnašomis, jų centras paruduoja. Vėliau infekcija pereina ir ant aukštesnių, į gūžes besisukančių lapų. Tuomet gūžės išauga mažos, laikomos sandėliuose pūva. Ant brokolių ir žiedinių kopūstų galvučių atsiranda įdumbančių dėmelių, kurios pasidengia juodu, aksominiu pelėsiu.
Pagrindinė strategija
26. Šiuo metu beveik nėra visiškai atsparių Alternaria spp. lapinių ir žiedinių kopūstų veislių, tačiau ropių veislės pasižymi didesniu atsparumu. Infekcijos galima išvengti beicuojant sėklas, reguliuojant aplinkos sąlygas daigyne, nuolat stebint augalų būklę lauke. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti efektyvius fungicidus. Būtina sunaikinti sirgusių augalų liekanas bei piktžoles, laikytis sėjomainos ir nesodinti kopūstinių daržovių arti rapsų ir kitų kryžmažiedžių augalų.
Pagrindiniai fungicidai
27. Lietuvos Respublikoje nuo juodosios dėmėtligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas, pyraklostrobinas, nikofibenas.
Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
28. Botryotinia fuckeliana (anamorfa – Botrytis cinerea) pažeidžia visas antžemines kopūstinių daržovių dalis. Paprastai kekerinis puvinys būna jau pastebimas imant derlių, ypač ant peraugusių baltagūžių ir žiedinių kopūstų, brokolių. Dažnai puvinys pasirodo ant jau esamų pažeidimų, kuriuos sukelia kitos ligos ar kenkėjai. Pašalę augalų audiniai, augalai su įvairiais mechaniniais pažeidimais taip pat pūna kekeriniu puviniu. Pažeidimų vietose susidaro gan didelės, rudos, vandeningos dėmės. Drėgnu, vėsiu oru jos pasidengia pilkos spalvos grybo apnašu, kuriame vėliau susiformuoja smulkūs, 2-7 mm dydžio, juodi skleročiai. Infekuotos vietos praskysta ir pūna ypač intensyviai, kai įsimeta bakterijos.
29. Kekerinio puvinio plitimui didelę reikšmę turi krituliai, aukšta santykinė oro drėgmė, augalų mechaniniai pažeidimai. Infekcija su vėju, lietumi greitai paplinta. Optimali temperatūra grybo vystymuisi yra +20°C, nors puviniai masiškai plinta ir esant 0°C temperatūrai. Naudojant etileno dujas produkcijos brandinimui, patogenas geba pasklisti kartu su dujomis, sukeldamas masinį produkcijos puvimą.
Pagrindinė strategija
30. Kekerinio puvinio infekcijos išvengti galima naikinant infekuotų augalų liekanas, augalus sodinant tinkamais atstumais atviroje vietoje. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, prieš nuimant vėlyvųjų veislių kopūstus, skirtus sandėliavimui, reikia nupurkšti fungicidais. Produkciją laikyti tinkamose sąlygose.
Pagrindiniai fungicidai
31. Lietuvos Respublikoje nuo kekerinio puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas, pyraklostrobinas, nikofibenas.
Diegavirtė (juodoji kojelė) (Pythium spp.)
Požymiai
32. Diegavirte serga visi kryžmažiedžių šeimos augalai. Liga pažeidžia daigų šaknies kaklelį. Jis paruduoja arba pajuosta, suplonėja, pradeda pūti. Anksti apsikrėtę daigai išvirsta ir sudžiūsta. Infekcija dažniausiai pradeda plisti tik sudygus daigams. Palankios ligai plisti sąlygos yra rūgšti, gausiai laistoma žemė, kai augalai susodinti tankiai. Infekcija labiau plinta vėsiu oru. Ligos sukėlėjas gyvena dirvoje ar daigyno žemėje, jo sporos gyvybingos gali išlikti keletą metų.
Pagrindinė strategija
33. Ligos išvengti galima laikantis augalų sėjomainos, dezinfekuojant daigynų žemę. Negalima sėti sėklų ar sodinti daigų į drėgną, šaltą dirvą. Raunant sodinimui, reikia iš karto išbrokuoti diegavirtės pažeistus daigus. Sėklų beicavimas gali padėti išvengti ankstyvos augalų infekcijos.
34. Lietuvos Respublikoje nuo diegavirtės registruotų produktų nėra.
Šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae)
Požymiai
35. Šaknų gumbas yra labai žalinga, plačiai paplitusi liga. Juo sirgti gali įvairūs kultūriniai ir laukiniai kryžmažiedžiai augalai. Ant apsikrėtusių augalų šaknų atsiranda įvairaus dydžio išaugų, o šakniaplaukių būna mažai, todėl augalas nepajėgia apsirūpinti vandeniu bei maisto medžiagomis, kurių daug sunaudoja išaugų ląstelės. Šaknų gumbu sergančių augalų antžeminės dalys silpnai vystosi, kopūstai nesuka gūžių. Kopūstinis gumbiagrybis gyvena dirvoje. Palankios sąlygos jam plisti yra rūgšti dirvos reakcija. Kultūriniai augalai šaknų gumbu gali apsikrėsti vieni nuo kitų ir nuo laukinių augalų zoosporomis. Į audinių vidų zoosporos patenka per daigų arba suaugusių augalų šakniaplaukius. Susidariusiose šaknų išaugose išsivysto plazmodžiai, pilni smulkių, rutuliškų, bespalvių ilgalaikių sporų. Supuvus pažeistiems augalo audiniams, jos patenka į dirvą, kur gali išsilaikyti gyvybingos iki 4-20 metų.
Pagrindinė strategija
36. Rūgščias dirvas, prieš auginant kryžmažiedes daržoves, reikia pakalkinti. Dirvos pH turėtų būti mažiausiai 7. Rekomenduojama šių daržovių 8 metus nesodinti į tą pačią dirvą, bet sporos gali išlikti gyvybingos ir ilgiau. Sodinant patikrinti daigų šaknis ir ligotus augalus išbrokuoti. Sodinti tik į nusausintą dirvą. Per vegetaciją naikinti piktžoles, ypač kryžmažiedes. Nuėmus derlių pašalinti ar sunaikinti augalų liekanas, o dirvą suarti. Kasmet dezinfekuoti daigyno žemę. Prieš sodinant daigus, juos reikėtų pamirkyti fungicidų tirpale.
37. Lietuvos Respublikoje nuo šaknų gumbo registruotų produktų nėra.
Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Požymiai
38. Sklerotinis puvinys dažnai puola kopūstus lauke ir saugyklose. Lietingais metais kopūstų lapai pūva, sutęžta, pasidaro gleivėti. Infekcijos vietose susidaro balta, puri, panaši į vatą patogeno grybiena, kurioje susiformuoja žirnio dydžio juodi skleročiai. Jie gali būti gūžės paviršiuje ar viduje. Sausroje pažeistos vietos ruduoja ir primena sausąjį puvinį.
39. Sklerotinis puvinys daug žalos padaro sandėliuojamai produkcijai, dažnai pūdydamas ją kartu su kekeriniu puviniu. Apsikrėtusių kopūstų netinkamos laikymui gūžės, patekusios į saugyklą, apkrečia šalia esančias ir susidaro ligos židiniai.
40. Grybo skleročiai yra infekcijos šaltinis ir gali iki 3 metų išlikti gyvybingi dirvoje, jei atsiduria ne giliau kaip 8 cm nuo dirvos paviršiaus. Puvinio išplitimui palankūs drėgni orai ir +10-25°C temperatūra. Subrendę augalai labiau pažeidžiami nei jauni.
Pagrindinė strategija
41. Laikytis sėjomainos. Giliai suarti dirvas. Užkrėstuose laukose neauginti salotų, šakniavaisinių daržovių, pomidorų. Laikyti švariai sandėlius ir tarą daržovėms. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, prieš nuimant vėlyvųjų veislių kopūstus, skirtus sandėliavimui, nupurkšti fungicidais. Produkciją laikyti tinkamose sąlygose.
Pagrindiniai fungicidai
42. Lietuvos Respublikoje nuo sklerotinio puvinio registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas, pyraklostrobinas, nikofibenas.
Kopūstų fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. conglutinas)
Požymiai
43. Kopūstų fuzariozės sukėlėjas į kopūstus patenka per šaknis arba žaizdeles, esančias požeminėje augalo dalyje. Vėliau vandens indais patenka į antžemines augalo dalis. Apsikrėtę daigai dažniausiai žūsta. Sergančių augalų lapai pasidaro gelsvai žalsvi, vysta. Geltimas gali būti netolygus arba gelsta ištisai visas lapalakštis. Ant sergančių lapų pastebimos neryškios dėmės ir šiek tiek patamsėjusios gyslos. Perpjovus ligotą stiebą arba lapkotį, matomas parudavęs vandens indų ratas. Sergantys lapai nukrenta, todėl gūžės užauga smulkios.
44. Fuzariozės sukėlėjas yra tipiškas dirvos grybas, galintis ilgai išsilaikyti dirvoje. Ligos išplitimas priklauso nuo augalų atsparumo ir nuo auginimo sąlygų. Ypač pavojinga aukšta grunto temperatūra (optimali +23-24°C). Esant žemesnei kaip +20°C temperatūrai, ligos plitimas pristabdomas. Pastaruoju metu atsirado grybo rasė, kurios vystymuisi yra palankesnė šiek tiek žemesnė temperatūra. Šiuo atveju tokios rūšies fuzariozė mūsų klimato sąlygomis gali būti grėsmingesnė.
Pagrindinė strategija
45. Reikia auginti atsparias veisles, sėti beicuotas sėklas, dezinfekuoti daigynų dirvožemį. Laukuose būtina laikytis sėjomainos, toje pačioje vietoje neauginti kopūstinių daržovių 5-6 metus.
Vytulys, verticiliozė (Verticillium dahliae)
Požymiai
46. Verticilioze serga briuselio, žiediniai ir pekino kopūstai. Patogeno grybiena žiemoja dirvoje ir gali infekuoti augalus. Pirmieji ligos požymiai pasirodo ant arčiau žemės esančių lapų, kurie gelsta, ruduoja, o vėliau nukrenta. Verticillium dahliae pažeidžia augalo vandens indų sistemą. Infekcija laukuose plinta lopiniais, ypač kai yra drėgna.
Pagrindinė strategija
47. Šita liga nėra ekonomiškai svarbi, tad nelabai reikalingi specifiniai apsaugos produktai. Reikia taikyti augalų sėjomainą, užkrėstus augalus pašalinti iš lauko ir sunaikinti.
Gyslų bakteriozė, juodasis puvinys (Xantamonas compestris pv. campestris)
Požymiai
48. Kopūstų gyslų bakteriozė (juodasis puvinys) labai daug žalos padaro gamybiniams pasėliams, sandėliuojamoms daržovėms. Ligos simptomai išryškėja kaip „V“ raidės formos chlorozinės dėmės, išsidėsčiusios lapų pakraščiuose. Ligai progresuojant, dėmės plečiasi. Pažeisti audiniai pradeda ruduoti ir pūti, kopūsto koto skersiniame pjūvyje matosi pajuodavę vandens indai (iš čia ligos pavadinimas). Pažeistas vietas apninka kitos bakterijos. Pažeisti lapai prieš laiką nukrinta.
49. Nuimant vėlyvųjų veislių kopūstų derlių, pažeidimo požymių galima ir nematyti. Puviniai gali išryškėti vėliau sandėliuose. Ropinių kopūstų gyslos patamsėja tik sustorėjusių ūglių pažastyse, o stiebagumbiuose dažnai susiformuoja tuštumos. Pažeistų griežčių šakniavaisiuose išsivysto sausasis puvinys.
50. Patogenas peržiemoja dirvoje su augalinėmis liekanomis, kur išsaugo aktyvumą 2 metus. Pirminis infekcijos šaltinys gali būti sėkla. Bakterijos sėklos išorėje išlieka gyvybingos metus, o jos viduje – keletą metų. Ligos plitimui didelę reikšmę turi aukšta temperatūra, intensyvus tręšimas, tankiai pasodinti augalai, daigų pikavimas į per drėgną gruntą, blogas grunto drenažas daigyne ir inspekte, daigų užmirkimas, auginimas monokultūroje. Vegetacijos metu bakterijos į augalą gali patekti per mechaninius audinių pažeidimus ar natūralias augalo ertmes. Lietingomis vasaromis ar intensyviai lietinamuose plotuose, esant +27-30°C oro temperatūrai, ligos požymiai pasirodo po 10-12 dienų po užsikrėtimo. Sumažėjus drėgmei, inkubacinis periodas pailgėja 2-3 kartus. Infekcija pernešama rankomis bei įrankiais, prižiūrint augalus, išnešiojama vabzdžių.
Pagrindinė strategija
51. Reikia sėti sveikas, geros kokybės, beicuotas sėklas. Laikytis sėjomainos, kopūstines daržoves toje pačioje vietoje auginti po 3-4 metų. Daigus auginti neinfekuotame grunte, auginimui skirtas priemones dezinfekuoti. Nelaistyti daigų stipria vandens srove. Netrumpinti daigų šaknų ir lapų prieš sodinant į lauką. Naikinti kenkėjus pasėliuose. Tinkamų augalų apsaugos produktų nėra.
Bakterinis šlapiasis puvinys (Ervinia ir Pseudomonas spp.)
Požymiai
52. Erwinia spp., Pseudomonas spp. gali būti labai kenksmingas pekininių bastučių galvučių formavimo metu, kai brokoliams, žiediniams kopūstams formuojant žiedynus esti lietingi orai ir aukšta santykinė oro drėgmė. Pažeistos galvutės per keletą dienų praranda prekinę išvaizdą.
53. Gūžiniai kopūstai, griežčiai, ridikai, ropės nuo šlapiojo puvinio daugiausiai nukenčia sandėliavimo metu, ypač kai yra netinkama laikymo drėgmė ir temperatūra. Kopūstai su bakteriniais šlapiojo puvinio simptomais aptinkami jau lauke. Ant lapų atsiranda smulkių, persišviečiančių taškinių dėmelių. Esant sausam orui, pažeidimai toliau neprogresuoja. Drėgnu oru nekrozinės dėmės didėja ir susilieja. Infekcijai apėmus didžiąją lapo dalį, jis pradeda pūti. Nupjovę kopūsto gūžę, dažniausiai neatkreipiame dėmesio į kote esančią nežymią dėmelę, kurioje audiniai suminkštėję ir yra šiek tiek pakeitę spalvą. Patekę į saugyklas, vos pastebimai pažeisti kopūstai pradeda pūti, apkrečia sveikus šalia esančius kopūstus ir paverčia juos gleivinga, dvokiančia mase. Kartu su bakterijomis dažnai aptinkamas ir kekerinio puvinio sukėlėjas (Botrytis cinerea). Esant mišriam pažeidimui, šlapiai pūvanti kopūsto gūžė būna padengta pilku pelėsiu.
54. Nuo šlapiojo puvinio dažnai nukenčia kopūstų sėklojai. Puviniui labai išplitus, dvokia jų laukas. Pažeisti sėklojai pūva, nebeišaugina gerų sėklų.
55. Augalai bakterijomis gali užsikrėsti per sėklas, dirvą, kurioje yra likę sergančių nesupuvusių augalų liekanų, ypač kopūstų kotų. Bakterijas platina įvairūs kenkėjai, ypač musės. Infekcijos vieta dažnai tampa mechaniniai pažeidimai, atsiradę dėl kitų ligų ar kenkėjų. Dažniausiai šlapieji puviniai išplinta padarydami daug žalos lietingomis, karštomis (+25-30°C) vasaromis.
Pagrindinė strategija
56. Reikia kovoti su kenkėjais, transportuoti ir sandėliuoti sausą, be mechaninių pažeidimų produkciją. Būtina sandėliuoti neperaugusias ir nepernokusias gūžes su geru dengiamuoju vaškiniu sluoksniu. Efektyvių cheminių produktų nuo bakterinio šlapiojo puvinio nėra.
Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. maculicola)
Požymiai
57. Bakterinė dėmėtligė dažna brokolių, briuselio ir žiedinių kopūstų, kartais ridikų liga. Dekoratyviniai kopūstai šiai bakterijai atsparūs. Bakterinės dėmėtligės simptomai – smulkios (iki 3 mm) taškinės dėmelės. Iš pradžių jos būna apvalios, vandeningos, tamsiai žalios. Vėliau dėmelės susilieja, įgauna netaisyklingą formą, pasidaro rusvai pilkos arba rudos su beveik juodu pakraščiu. Dėmėse audiniai ištrupa. Smarkiai pažeisti lapai raukšlėjasi, gelsta ir nukrinta.
58. Labiausiai nuo bakterinės dėmėtligės nukenčia žiediniai kopūstai ir jų sėklojai. Pirmiausiai ant galvučių pasirodo rudos, sausos dėmės, kurios greitai susilieja ir padengia visą galvutės paviršių. Drėgnesniu oru tokia galvutė pajuoduoja, pradeda pūti (kitos bakterijos Erwinia spp. sukelia šlapiąjį puvinį), atsiranda specifinis kvapas. Ant sėklojų žiedynkočių ir žiedų atsiranda juodų, pailgų dėmių, o vėliau visi žiedai juoduoja ir pūva. Kartais ką tik pažeisti žiedynkočiai tuoj pat nulinksta ir nuvysta. Ant lapkočių ir sėklojų stiebų dėmės pailgos, ant ankštarų – įvairios formos ir dydžio, rusvai juodos, blizgančios. Sėklos pažeistose ankštarose būna nedaigios.
59. Bakterijos peržiemoja dirvoje ant augalinių liekanų. Tačiau aktyvumą išlaiko tik vienerius metus. Pagrindinis infekcijos šaltinis – infekuotos sėklos. Ligą platina vabzdžiai ir kenkėjai. Drėgnu, vėsiu oru liga gali padaryti didelių nuostolių.
Pagrindinė strategija
60. Reikia sėti sveiką sėklą, daigus auginti neužkrėstuose gruntuose arba juos dezinfekuoti terminiu ar cheminiu būdu. Būtina naudoti švarią, dezinfekuotą tarą. Laikytis sėjomainos. Cheminių produktų nuo bakterinės dėmėtligės nėra.
Žiedinių kopūstų mozaikos virusas
Požymiai
61. Žiedinių kopūstų mozaika dažniausiai serga žiediniai kopūstai. Tačiau ja gali užsikrėsti ir kitos kryžmažiedžių šeimos daržovės, piktžolės. Sergančių augalų lapų gyslos pašviesėja, lėčiau auga, todėl lapalakštis išsigarbanoja, o kraštai užsiraito. Smarkiau ligos apnikti žiediniai kopūstai nesudaro žiedynų, o gūžiniai kopūstai nepajėgia susukti gūžių. Virusus išplatina amarai.
Pagrindinė strategija
62. Labai sunku apsisaugoti nuo virusų, bet galima naudoti agrotechnines apsaugos priemones, padedančias išvengti amarų pasirodymo, o kartu ir virusų. Būtina naikinti kryžmažiedes piktžoles, izoliuoti daigus nuo augalų, naikinti augalų liekanas. Virusų platintojus reikia naikinti insekticidais.
Antrinės ligos
63. Retkarčiais bastutinių šeimos daržovės gali sirgti dėmėtligėmis, kurias sukelia Pseudocercosporella capsellae ir Pleospora herbarum, bet šitos ligos nėra ekonomiškai reikšmingos. Augalus pažeisti gali bakterijos: Agrobacterium tumefaciens, Rhodococcus fascians, virusai: ropių geltonosios mozaikos timovirusas, ridikų mozaikos komovirusas, ropių lapų skrotelės virusas. Streptomyces scabies patogenai pažeidžia šakniavaisines daržoves.
Kopūstiniai amarai (Brevicoryne brassicae), persikiniai amarai (Myzus persicae)
Požymiai
64. Amarai labiausiai pažeidžia griežčius, gūžinius, briuselio ir žiedinius kopūstus. Amarai didelėmis kolonijomis gyvena ant augalų lapų, ūglių, žiedų ir čiulpia jų sultis. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, būna užteršti skystomis cukringomis amarų išskyromis, todėl susidaro palankios sąlygos juodgrybiui ir kitoms ligoms plisti. Be to, abi amarų rūšys platina virusus. Besparniai persikiniai amarai yra 1,4-2,5 mm ilgio, nuo gelsvos iki tamsiai žalios spalvos. Sifonai ir kojos šviesios. Sparnuotų amarų galva tamsi, pilvelis su tamsiomis skersinėmis juostelėmis, antenos prisisegusios kauburėliuose. Lervos panašios į suaugėlius, tik mažesnės ir besparnės. Kopūstiniai amarai yra 1,9-2,3 mm ilgio, šviesiai žali. Patelės gali būti besparnės ir sparnuotos. Sparnuotų patelių galva ir kojos rudos, antenos šiek tiek trumpesnės už kūną. Patinai panašūs į pateles. Ištisus metus amarai veisiasi partenogenetiškai. Žiemoja suaugėliai apšildomuose šiltnamiuose ir daržovių saugyklose. Lietuvoje amarai labiau išplinta šiltomis, ne per daug lietingomis vasaromis.
Pagrindinė strategija
65. Naikinti kryžmažiedes piktžoles. Šalinti kopūstų kotus ir kitas derliaus atliekas, ant kurių žiemoja amarų kiaušiniai. Iš rudens giliai suarti dirvas. Nesodinti sėklojų gūžėms auginamų kopūstų. Šalia auginti skėtinių šeimos augalus, ant kurių papildomai maitinasi amarų entomofagai. Pastebėjus amarus ant augalų, reikia purkšti aficidais.
Pagrindiniai insekticidai
66. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, tiazamatas, beta-cyflutrinas, alfa-cipermetrinas, beta-cipermetrinas, deltametrinas.
Pavasarinės kopūstinės musės (Delia radicum)
Požymiai
67. Pavasarinės kopūstinės musės plačiai paplitusios visose Europos šalyse. Jos kenkia gūžiniams kopūstams, ridikėliams, ropėms, griežčiams ir kitoms kryžmažiedėms daržovėms. Lervos graužia augalo šaknis ar požeminę stiebo dalį: smulkesnes šakneles visai nuėda, storesnių šaknų apgraužia žievę arba išgraužia joje griovelius. Pažeisti augalai apvysta, lapai pasidaro melsvai violetinio atspalvio, daigai lengvai išsirauna. Retkarčiais kopūstinės musės gali pažeisti ir ankstyvųjų briuselio kopūstų pumpurus. Pažeistose vietose susidaro palankios sąlygos daugintis grybams ir bakterijoms. Per metus būna 2-7 pavasarinės kopūstinės musės generacijos. Europoje pirmoji generacija išsivysto balandžio-gegužės, antroji – liepos mėn. Šios generacijos lervos yra kenksmingiausios.
Pagrindinė strategija
68. Rudenį būtina giliai suarti dirvą. Daigus reiktų sodinti kuo anksčiau. Negalima sodinti daržovių per giliai. Būtina naikinti kryžmažiedes piktžoles. Nuėmus ankstyvųjų kopūstų derlių, iš lauko reikia pašalinti ir sunaikinti kotus su šaknimis, kol juose tebėra musių lervų.
69. Cheminės apsaugos būdai priklauso nuo auginimo patirties:
69.1. Daigyne insekticidai naudotini tik tada, jei augalai išlieka daigyne iki balandžio pabaigos. Daugiausia apsaugos produktai augalams reikalingi po persodinimo. Daigyne insekticidų granules įterpti reiktų prieš sodinimą, sodinant arba visuotinai nupurkšti pasodinus;
69.2. Auginant augalus įvairiuose puodeliuose, insekticidų granules reikia įmaišyti ruošiant durpių substratą ar sulaistyti puodelius iškart prieš sodinimą. Taip insekticidas apsaugo šaknų zoną;
69.3. Lauke insekticidų granulės naudojamos sėjos arba sodinimo metu. Dvikomponentės insekticidų granulės nuo D. radicum ir amarų turi būti naudojamos visur, kur tik įmanoma sumažinti visuotinį purškimą insekticidais;
69.4. Jei D. radicum pažeidžia briuselio kopūstų pumpurus ar gūžinių kopūstų lapus, reikia naudoti apsaugos produktus;
69.5. Auginant ankstyvąsias šakniavaisines daržoves, galima išvengti pažeidimų, bet jei yra problemų dėl vėlesnės generacijos kenkėjų, reiktų purkšti insekticidais liepos pabaigoje arba įterpti granules vegetacijos viduryje.
70. Lietuvos Respublikoje nuo pavasarinių kopūstinių musių registruotų produktų nėra.
Vasarinės kopūstinės musės (Delia floralis)
Požymiai
71. Vasarinės kopūstinės musės labiausiai paplitusios šiaurinėje Europos dalyje ir išoriškai labai panašios į pavasarines kopūstines muses. Šitos musės labiausiai pažeidžia šakniavaisines daržoves. Lervos įsigraužia į augalų šaknis ir kotus, išėda jų vidų. Pažeisti augalai nustoja augti, skursta, kartais net žūva. Per metus išsivysto viena šių kenkėjų generacija, kuri būna aktyvi nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens. Pažeidimai tampa pastebimi rugsėjo mėnesį.
Pagrindinė strategija
72. Regionuose, kur D. floralis padaro daug žalos, vėlyvųjų kopūstų apsaugai reikia naudoti insekticido granules sėjant arba iš karto po sudygimo. Ankstyvos sėjos augalams granulės išbarstomos ant vagų liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje.
73. Lietuvos Respublikoje nuo vasarinių kopūstinių musių registruotų produktų nėra.
Paslėptastraubliai (Ceutorhynchus pallidactylus)
Požymiai
74. Ceutorhynchus pallidactylus (sin.C. quadridens) kenkia įvairioms kopūstinėms daržovėms. Pažeistų daigų stiebeliuose būna išgraužti išilginiai takai. Tokie daigai skursta, labai lėtai auga, persodinti į lauką dažniausiai nuvysta ir nudžiūsta. Panašiai gali būti pažeisti lapkočiai ir sėklojų ūgliai. Kopūstinių stiebinių paslėptastraublių apnikti lapai gelsta ir lūžta, sėkliniai ūgliai blogai vystosi, kartais išlūžta ir nuvysta. Žalingiausios kenkėjų lervos.
Pagrindinė strategija
75. Nevėlinti daigų persodinimo į lauką, nes peraugusius daigus dažniau puola paslėptastraublių lervos. Prieš sodinant reikia atrinkti pažeistus, minkštais stiebeliais daigus. Daigyną įrengti toliau nuo rapsų laukų, nes stiebiniai paslėptastraubliai juose būna labai išplitę. Pastebėjus kenkėjus, rekomenduojama naudoti sisteminio poveikio insekticido granules.
76. Lietuvos Respublikoje nuo paslėptastraublių registruotų produktų nėra.
Rapsiniai žiedinukai (Meligethes spp.)
Požymiai
77. Rapsiniai žiedinukai daugiausia žalos sėklojams padaro žiedinių pumpurų formavimo tarpsniu. Kenkia tiek suaugėliai (pragraužia skylutes žiediniuose pumpuruose, išėda kuokelius ir piesteles, dėl to pumpurai dažniausiai nubyra, o jeigu nenubyra, iš jų išauga deformuotos ankštaros), tiek ir lervos, ypač jei jų viename žiediniame pumpure daugiau negu dvi. Kenkia gegužės pabaigoje - birželio pradžioje. Rapsiniai žiedinukai kenkia ir žiediniams kopūstams. Ypač daug šių kenkėjų būna pamiškėse, krūmuotuose ir žole apžėlusiuose plotuose. Žiemoja kenkėjai suaugėlių stadijoje pamiškėse po nukritusiais lapais arba dirvoje. Per metus išsivysto viena šių kenkėjų generacija.
Pagrindinė strategija
78. Vengti auginti daržoves šalia rapsų laukų. Rapsuose žiedinukai ypač išplinta birželio-liepos mėnesiais. Piretroidai efektyviai naikina žiedinukus ir reiktų purkšti, kai tik pasirodo pirmieji kenkėjai. Migraciją iš rapsų laukų tinkamu laiku nuspėti padeda prognozavimo metodai.
79. Lietuvos Respublikoje nuo rapsinių žiedinukų registruotų produktų nėra.
Vikšrai
Kopūstiniai baltukai (Pieris brassicae)
Požymiai
80. Ypač kenkia gūžiniams ir žiediniams kopūstams: graužia lapus, apėsdami iš pakraščių lapų minkštimą, palikdami tik stambesnes gyslas. Be kopūstų, vikšrai minta krienų, garstyčių, rapsų, kryžmažiedžių piktžolių lapais. Pirmos kartos vikšrai daugiau kenkia laukiniams augalams. Didžiausią žalą padaro antros kartos vikšrai.
81. Kopūstinio baltuko drugelis išskleistais sparnais yra 55-60 mm ilgio. Priekinių sparnų viršūnės juosvos, užpakalinių priekiniame pakraštyje yra juoda dėmelė. Patelės ant priekinių sparnų dar turi dvi juodas dėmeles. Dalis žiemojančių lėliukių žūna, todėl pavasarinė populiacija nėra gausi. Pirmos kartos drugiai pradeda skraidyti gegužės mėnesį. Patelės ant apatinės lapų pusės krūvelėmis deda kiaušinius. Lizduose jų gali būti nuo kelių dešimčių iki 100. Šaltas ir lietingas oras drugelių skraidymo metu apsunkina kiaušinėlių dėjimą. Per daug sausu oru kiaušinėliai sunkiai prisitvirtina prie lapo paviršiaus, nubyra žemyn. Po 6-13 dienų išsirita vikšrai, pradžioje laikosi krūvelėmis, vėliau išsiskirsto po visą augalą. Jie gelsvai žalsvi, su juodomis dėmelėmis ir taškeliais, su 8 poromis kojų, užauga iki 45 mm ilgio. Kūno šonais eina šviesiai gelsva juostelė. Kenkia 15-30 dienų, po to virsta lėliukėmis. Po 10-17 dienų išsirita drugiai, kurie skraido nuo liepos pabaigos iki rudens. Baigę vystytis, vikšrai ropoja į laukų pakraščius, lipa ant medžių kamienų, tvorų, pastatų, virsta lėliukėmis, kurios lieka žiemoti. Daugiausiai žalos padaro šiltą, ne per daug lietingą vasarą, auginant kopūstines daržoves po kopūstų.
Ropiniai baltukai (Pieris rapae)
Požymiai
82. Ropiniai baltukai – vieni iš labiausiai paplitusių kopūstinių daržovių kenkėjų. Vikšrai minta taip pat kryžmažiedžių piktžolių lapais. Kenkėjai išgraužia lapuose netaisyklingos formos skyles, palikdami tik gyslas ir dalį minkštimo prie jų. Gūžėse, žiedynuose išgraužia landas, užteršia jas savo išskyromis, nuo ko daržovės pūna. Ropinio baltuko drugelis panašus į kopūstinio, tik mažesnis (40-50 mm ilgio). Priekiniai sparnai gelsvai balti, jų viršūnė pilka. Ant patelės sparnų yra dvi juodos dėmelės, ant patino – viena. Užpakaliniai sparnai iš viršaus balti, priekiniame jų pakraštyje yra juoda dėmelė. Pirmos kartos drugiai pradeda skraidyti gegužės pradžioje. Kiaušiniai geltoni, sunkiai pastebimi, sudėti pavieniui. Šaltas ir lietingas oras drugelių skraidymo metu apsunkina kiaušinėlių dėjimą. Per daug sausu oru kiaušinėliai sunkiai prisitvirtina prie lapo paviršiaus, nubyra žemėn. Po 7-10 dienų išsirita vikšrai. Jie užauga iki 20-24 mm ilgio, turi 8 poras kojų. Jų kūnas žalsvas, apaugęs trumpučiais aksominiais plaukeliais. Per nugarą eina gelsva juostelė. Kenkia apie 20 dienų, po to virsta lėliukėmis. Žiemoja lėliukės ant medžių kamienų, tvorų, pastatų sienų ir ant piktžolių. Daugiausiai žalos padaro šiltą, ne per daug lietingą vasarą, auginant kopūstines daržoves po kopūstų.
Kopūstinės kandys (Plutella maculipennis)
Požymiai
83. Ypač žalingi jauniems augalams. Vikšrai graužia augalų lapus, sėklojų žiedus ir ankštaras. Lapuose matomi išgraužti „langeliai“ – vikšrai išėda lapo minkštimą, palikdami tik viršutinį epidermį. Išdžiūvęs epidermis ištrupa ir lieka skylės. Gali pažeisti užsimezgančios gūžės šerdį, tuomet kopūsto gūžės vystosi nenormaliai arba iš vienos susidaro keletas.
84. Kopūstinės kandies drugelis nedidelis, išskleistais sparnais – 17 mm ilgio, rusvai pilkos spalvos. Ant apatinės lapų pusės, dažniausiai išilgai gyslų, pavieniui ar nedidelėmis krūvelėmis deda sunkiai įžiūrimus smulkius (0,5 mm), ovalius, suplotus kiaušinius. Ką tik padėti, jie būna gelsvi, vėliau patamsėja. Po 3-7 dienų iš jų išsirita vikšrai. Jie yra apie 10 mm ilgio, verpstiški, apaugę retais ilgais plaukeliais, su 8 poromis kojų. Jauni vikšrai būna gelsvi, suaugę – ryškiai žali. Kenkia maždaug 9-15 dienų. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų, susiraito ir voratinklio siūlu leidžiasi žemyn. Užaugę vikšrai pasigamina retus, voratinklinius, verpstės formos kokonus ir juose virsta lėliukėmis. Po 7-14 dienų išskrenda drugys. Per metus išsivysto 2-3 kopūstinės kandies generacijos. Žiemoja lėliukės augalinėse liekanose, ant piktžolių, medžių žievėje. Palankios plitimui sąlygos – piktžolėti laukai, ypač daug kryžmažiedžių piktžolių, kai auga kopūstinės daržovės po kopūstų. Daugiausiai žalos padaro šiltą, nelietingą vasarą.
Kopūstiniai pelėdgalviai (Mamestra brasscae)
Požymiai
85. Be kopūstinių daržovių, kopūstiniai pelėdgalviai dar kenkia svogūnams, salotoms, burokėliams ir kitoms daržovėms. Vikšrai išgraužia lapuose stambokas ovalias skyles. Kopūstų gūžėse išgraužia landas, užteršia jas savo išskyromis. Pažeistos gūžės dažnai pūna. Kopūstinio pelėdgalvio drugelis vidutinio dydžio, pilkai rusvas, išskleisti sparnai yra apie 40 mm ilgio, priekiniai sparnai išmarginti tamsesnėmis dėmėmis ir juostelėmis. Patelės ant apatinės lapų pusės krūvelėmis po 10-40 deda melsvai pilkus kiaušinius. Po 15-20 dienų iš jų išsirita vikšrai. Jie užauga iki 50 mm ilgio, yra stori, beveik pliki, nelabai judrūs, su 8 poromis kojų. Jauni vikšrai būna žali, užaugę – pilkšvai rudai žali su gelsva juosta kūno šonuose. Kenkia maždaug 30-50 dienų. Vikšrai baikštūs, pajutę pavojų susiraito. Maitinasi tik naktimis, o dieną slapstosi po lapais. Per metus išsivysto viena kopūstinių pelėdgalvių generacija. Žiemoja lėliukės žemėje. Daugiausiai žalos padaro šiltą, nelietingą vasarą, auginant kopūstines daržoves po kopūstų.
Pagrindinė strategija
86. Naikinti kryžmažiedes piktžoles. Nuėmus derlių, pašalinti augalų liekanas, kuriose gali žiemoti kenkėjų lėliukės. Augalų vegetacijos metu nuolat stebėti augalų būklę. Pastebėjus jaunus vikšrus, nedelsiant purkšti insekticidais. Galima naudoti feromonines gaudykles, – jos padeda greičiau pastebėti kenkėjus. Sintetiniai piretroidai labai efektyviai naikina vikšrus, kol dar jie ant viršutinių lapų. Fosforo organiniai preparatai ypač gerai naikina Pieris rapae ir P. xylostella vikšrus. Efektyviai veikia biologinis preparatas, kurio sudėtyje yra Bacillus thuringiensis var. thuringiensis. Insekticidų išpurškimui naudoti didelį kiekį vandens, kad būtų gerai sudrėkinti visi augalų lapai. Paprastai užtenka vieno purškimo, bet jei vėl pasirodo vikšrų, reikia dar nupurkšti. Šakniavaisines daržoves vikšrai pažeidžia rečiau.
Pagrindiniai insekticidai
87. Lietuvos Respublikoje nuo kopūstinių pelėdgalvių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta cipermetrinas, deltametrinas, diflurbenzuronas, alfa-cipermetrinas, azadirachtinas.
Kryžmažiedės spragės (Phyllotreta spp.)
Požymiai
88. Kryžmažiedės spragės (Phyllotreta nemorum, P. undulata, P. vittata, P. nigripes) kenkia daugeliui kopūstinių daržovių. Vabalai išgraužia lapuose smulkias skylutes. Pažeisti augalai vysta, džiūsta, gali žūti. Lervos gali apėsti šakneles ar minuoti lapus. Kai spragės pažeidžia augimo kūgelį, daigai žūva.
89. Suaugę vabalai yra 2-4 mm ilgio, juodi, su geltonomis išilginėmis juostelėmis antsparniuose, rečiau vienspalviai. Mažus, 0,3-0,4 mm ilgio, gelsvus kiaušinius patelės deda į žemę šalia augalų arba ant augalų lapų. Po 3-12 dienų išsirita gelsvos, kirmėliškos, turinčios 3 poras krūtinės kojų lervos. Vystosi ir kenkia 16-30 dienų, po to dirvoje virsta lėliukėmis. Rugpjūčio pabaigoje pasirodo jauni vabalai, kurie žiemoja po augalų liekanomis, nukritusiais lapais ar dirvos grumsteliais. Generacija vienų metų. Palankios plitimui sąlygos: šalia daržovių pasėlių augantys sėkliniai pasėliai, rapsai, ankstyvas ir šiltas pavasaris. Daugiausiai žalos spragės padaro šiltais, nelietingais birželio, liepos mėnesiais.
Pagrindinė strategija
90. Augalai, pasodinti balandžio pradžioje ar birželio pabaigoje, būna mažiau apninkami spragių. Tad nereikia vėlinti sėjos ir persodinimo. Reiktų papildomai tręšti augalų daigus, kad jie sparčiau augtų. Naikinti piktžoles, ypač kryžmažiedes. Dirviniai insekticidai, panaudoti sėjos metu, efektyviai apsaugo nuo kenkėjų. Jeigu nebuvo beicuotos sėklos, tai iškart po augalų sudygimo reikia nupurkšti insekticidais. Spragių apniktus daigus reikia nedelsiant purkšti insekticidais. Prireikus – cheminiais produktais apdoroti 2-3 kartus kas 7-10 dienų.
Pagrindiniai insekticidai
91. Lietuvos Respublikoje nuo kryžmažiedžių spragių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: beta cipermetrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas.
Kopūstiniai nematodai (Heterodera cruciferae)
Požymiai
92. Heterodera cruciferae yra labai dažnas kenkėjas, randamas daugumoje dirvų, kuriose dažnai auginami kopūstiniai augalai. Pažeisti augalai lėtai auga ir silpnai dera, skursta, vysta. Nematodai plinta su žeme, kurioje yra pažeistų augalų likučių, su daigais, darbo įrankiais. Per metus turi 2-3 generacijas.
Pagrindinė strategija
93. Kenkėjų galima išvengti laikantis sėjomainos. Cheminių produktų ne visada reikia. Jie dažniau naudojami daigyne.
94. Lietuvos Respublikoje nuo kopūstinių nematodų registruotų produktų nėra.
Pikžolės
95. Piktžolių naikinimas, ypač ankstyvais kopūstinių daržovių tarpsniais, yra viena iš esminių augalų apsaugos krypčių. Pasėliuose augdamos piktžolės savo tvirtomis šaknimis paima iš dirvos vandens ir maisto daugiau nei kultūriniai augalai. Piktžolės naikinamos mechaniniu būdu, bet tai nėra taip efektyvu kaip cheminiai produktai. GAAP rekomenduoja naudoti trijų pagrindinių grupių herbicidus: prieš sėją ar sodinimą, augalams dygstant (ilgo veikimo herbicidai) ir augalų vegetacijos metu.
Prieš sėją ar sodinimą naudojami herbicidai
Pagrindinė strategija
96. Laukų apvalymas nuo pikžolių turi prasidėti dar prieš sėją ar sodinimą. Tikslinga naudoti cheminius apsaugos produktus nuo piktžolių, ypač daugiamečių, nesvarbu, ar tai būtų tuščias laukas, ar pūdymas. Prieš sėją Lietuvoje dažniausiai naudojamas herbicidas glifosatas. Juo dirva apdorojama dažniausiai rudenį – 2 savaitės prieš suariant dirvą arba purškiamos pūdyme vegetuojančios piktžolės. Jei priešsėlis yra javai, tai purškiama likus 2 savaitėms iki derliaus nuėmimo.
Ilgalaikio poveikio herbicidai
97. Atrankinio, ilgalaikio poveikio herbicidai gali būti naudojami prieš sėją ar sodinimą (trifluralinas ar pendimetalinas) arba po sėjos ar daigų persodinimo. Priklausomai nuo pasirinkto produkto, poveikis gali tęstis nuo 6 iki 20 savaičių. Dygstant piktžolėms, apdorojimą herbicidais reikia pakartoti, bet vėliau, kai daržovės pradeda sparčiai augti ir jų lapai plačiai uždengia dirvą, nustelbdami piktžoles, herbicidų naudoti nebūtina.
98. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: metazachloras (purškiama prigijus gūžinių ir žiedinių kopūstų daigams nuo vienamečių dviskilčių ir kai kurių vienaskilčių), pendimetalinas (purškiama nuo vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių iki kopūstinių daržovių daigų sodinimo).
Vegetacijos metu naudojami herbicidai
99. Nors dirviniai herbicidai yra efektyvūs, jie neapsaugo daržovių nuo piktžolių per visą augalų vegetaciją. Per lapus purškiami atrankinio, kontaktinio poveikio herbicidai dažnai naudojami ilgalaikių herbicidų poveikiui sustiprinti ir jaunoms piktžolėms naikinti. Bręsdamos daržovės nustelbia piktžoles ir augalams nebereikia konkuruoti dėl šviesos ir maisto medžiagų. Herbicido pasirinkimas priklauso nuo konkrečios daržovės biologijos ir piktžolėtumo.
Pagrindiniai herbicidai
100. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: nuo vienamečių ir daugiamečių piktžolių – klopiralidas (purkšti žiedinius ir gūžinius kopūstus, kai piktžolės yra skrotelės tarpsnyje); nuo vienamečių ir daugiamečių vienaskilčių piktžolių – cikloksidimas (purkšti žiedinius ir gūžinius kopūstus, kai piktžolės turi 3-5 lapelius); nuo daugiamečių ir vienamečių vienaskilčių piktžolių – propakvizafopas (purkšti gūžinius kopūstus, kai piktžolės turi 3-5 lapelius); nuo daugiamečių ir vienamečių vienaskilčių piktžolių – haloksifop-R-metilo esteris (purkšti kopūstus, kai piktžolės turi 3-6 lapelius).
Suderinta su EPPO
standartu PP 2/7(1)