XII. SKĖTINIAI AUGALAI
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) skėtinių šeimos augalams yra dalis EPPO programos. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima skėtinių šeimai (Umbelliferous) priklausančių daržovių: morkų (Daucus carota), lapkotinių salierų (Apium graveolens), šakniavaisinių salierų (A. graveolens var. rapaceum), paprastųjų pankolių (Foenicilum vulgare var. dulce) ir pastarnokų (Pastinaca sativa) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Skėtinių šeimos daržovių GAAP visų pirma priklauso nuo sveikos sėklos sodinimo į neužkrėstą patogenais dirvą. Reikia užtikrinti, kad skėtinių šeimos daržovės neužsikrėtusios specifinėmis ligomis (virusinėmis ir bakterinėmis), kenkėjais ir atitinka tolerancijos standartus kitiems kenksmingiems organizmams. Kad būtų išvengta kenksmingų organizmų poveikio, taikomos šios pagrindinės profilaktikos priemonės – sudaromos palankios augimo sąlygos, teisingai pasirenkama sėjomaina, sėjama sveika, ištirta sėkla, tinkamai tręšiama, rudenį nuėmus derlių pašalinamos ir sunaikinamos visos augalų liekanos. Būtina naikinti piktžoles, kuriose veisiasi kenkėjai, pažeistus augalus. Reikia laikytis agrotechnikos reikalavimų.
3. Skėtinių šeimos daržovės – tai dvimečiai monokarpiniai augalai. Pirmaisiais metais užaugina lapų skrotelę ir šakniavaisį. Antraisiais metais iš peržiemojusio šakniavaisio atželia lapų skrotelė, formuojasi žiedstiebiai, žiedynai, augalai žydi, mezga sėklas, o jas subrandinę sunyksta.
4. Petražolės (Petroselinum crispum), kalendra (Coriandrum sativum) ir kmynai (Carum carvi) taip pat priklauso skėtinių šeimai. Tai vaistingųjų savybių turintys augalai ir naudojami farmacijoje, todėl ypač svarbu parinkti tinkamus GAAP auginimo metodus.
5. Lietuvoje svarbiausi skėtinėms daržovėms kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
5.1. Morkų šlapiasis puvinys (Erwinia carotovora);
5.2. Morkų alternariozė (Alternaria radicina );
5.3. Morkų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);
5.4. Morkų cerkosporozė (Cercospora carotae Pss.);
5.5. Morkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
5.6. Morkų fomozė (Phoma rostrupii Sacc.);
5.7. Morkų rizoktoniozė (Rhizoctonia violance);
5.8. Tikroji miltligė (Erysiphe heraclei);
5.9. Morkinės musės (Psilae rosae Fabr.);
5.10. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Meloidogyne hapla (Chitw.));
5.11. Morkinės blakutės (Trioza apicalis Forst.);
5.12. Morkiniai amarai (Semiaphis dauci F., Semiaphis carotae Kock.);
5.13. Tuopiniai-morkiniai amarai (Pemphigus phenax Born et Blunck);
5.14. Gluosniniai-morkiniai amarai, pastarnokiniai amarai (Cavariella aegopodii Scop., Cavariella pastinacae L.);
5.15. Gudobeliniai raudongalviai amarai (Dysaphis crataegi Kalt.);
5.16. Kmyninės kandys (Depressaria nervosa Haw.);
5.17. Morkinės kandys (Depressaria depressella Hbn.);
5.18. Salierų cerkosporozė (Cercospra apii);
5.19. Salierų septoriozė (Septoria apii);
5.20. Salierinės margasparnės minamusės (Philophylla heraclei L.);
5.21. Salieriniai amarai (Cavariella aegopodii).
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
6. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai yra susiję su pagrindine GAAP strategija. Įmanoma, kad tos veikliosios medžiagos dėl tam tikrų priežasčių nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik šalyje registruotas produktas gali būti panaudotas.
1. MORKOS (Daucus carota subsp. sativa)
7. Morkos yra vienos iš plačiausiai auginamų ir naudojamų daržovių Europoje. GAAP svarbu žaladariai, turintys įtakos prekinei produkcijos išvaizdai.
8. Morkos nereiklios šilumai, pakelia trumpalaikes šalnas. Gerai dera humusingose, nepiktžolėtose dirvose. Tinkamiausios priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos, nusausinti durpynai. Ankstyvajam derliui sėjamos anksti pavasarį, vėlesniam – vasaros pradžioje.
Šlapiasis puvinys (Erwinia carotovora)
Požymiai
9. Ant apsikrėtusių šakniavaisių atsiranda tamsių, vandeningų dėmių. Dažniausiai pradeda pūti galvutė, rečiau kitos šakniavaisio dalys. Puvinio dėmės labai greitai didėja ir apima visą šakniavaisį. Pažeistas audinys netenka stangrumo ir virsta pūvančia mase. Šlapiasis puvinys į augalo vidų patenka pro sužalotas dengiamojo audinio vietas. Ypač smarkiai nukenčia šiltai ir drėgnai laikomos morkos.
10. Žiemoja šlapiojo puvinio sukėlėjas sirgusių augalų liekanose. Bakterijos gali gyventi dirvoje saprofitiškai.
Pagrindinė strategija
11. Dar nėra išvesta šlapiajam puviniui atsparių veislių. Reikia laikytis sėjomainos, sėti tik beicuotą sėklą. Sterilizuoti saugyklas.
Pagrindiniai fungicidai ir beicai
12. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo šlapiojo puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas ir propamokarbo - hidrochloridas.
Morkų alternariozė (Alternaria radicina)
Požymiai
13. Serga morkos, salierai, petražolės ir kiti augalai. Labiausia nukenčia sėklojai ir šakniavaisiai žiemą. Grybas pažeidžia lapus, šakniavaisius, gali sukelti diegavirtę. Iš pradžių ant apatinių, o vėliau ir ant viršutinių lapų atsiranda netaisyklingų rudų dėmių, lapai nudžiūsta. Ant laikomų saugyklose šakniavaisių galvučių pasirodo įdubusios dėmės. Jos apsitraukia tamsiomis konidijakočių apnašomis ir morkos pradeda pūti. Pūvančios morkos būna kietos ir sausos. Liga gerai plinta, kai esti aukšta temperatūra, aukšta santykinė drėgmė ir bloga ventiliacija. Infekcija gali išsivystyti ir ant morkų, laikomų 0oC temperatūroje. Morkų alternariozę platina oro srovės, lietus, vabzdžiai.
Pagrindinė strategija
14. Reikia laikytis sėjomainos – į tą patį lauką sėti ne anksčiau kaip po 3 metų. Sėti sveikas, beicuotas sėklas. Rudenį nuėmus derlių, būtina nedelsiant sunaikinti visas morkų liekanas. Sandėliavimui atrinkti tik sveikus, mechaniškai nesužalotus ir ligų nepažeistus šakniavaisius. Dar nėra išvesta alternariozei atsparių veislių.
Pagrindiniai fungicidai ir beicai
15. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo alternariozės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga mankocebas.
Morkų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Požymiai
16. Sclerotinia sclerotiorum yra polifagas. Pažeidžia morkas, petražoles, salierus, bulves, pupeles, burokėlius ir kt. Pažeisti šakniavaisiai apsitraukia baltu, puriu apnašu, grybienos paviršiuje išsiskiria skaidraus skysčio lašeliai. Po to susidaro šviesūs, netaisyklingos formos, vėliau pajuoduojantys žirnio sėklos dydžio kūneliai. Tai skleročiai, kurie gali išlikti gyvybingi keletą metų ir vėl užkrėsti sveikus augalus. Pasibaigus ramybės periodui, iš dirvoje esančių skleročių išauga grybiena ir vystosi apoteciai (jie gamina askosporas). Askosporos, atsiskyrusios nuo apotecio, pažeidžia pageltusius ar nuvytusius lapus.
17. Grybas ant morkų šakniavaisių aptinkamas visoje Europoje. Morkų sklerotinis puvinys daugiausiai žalos padaro šakniavaisiams laikymo metu. Ši liga ypač intensyviai plinta drėgnoje aplinkoje. Liga dažniausiai plinta židiniais tiek lauke, tiek laikymo metu.
Pagrindinė strategija
18. Laikytis sėjomainos – į tą patį lauką morkas sėti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Laiku nuimti derlių. Naikinti derliaus liekanas. Reikia vengti tankaus pasėlio, nepertręšti dirvos. Dar nėra išvestų sklerotiniui puviniui atsparių veislių. Dirva neturėtų būti per drėgna. Galima biologinė apsauga naudojant preparatą „Coniothurum minitans“.
Pagrindiniai fungicidai
19. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo sklerotinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos mankocebas ir propamokarbo-hidrochloridas.
Morkų cerkosporozė (Cercospora carotae)
Požymiai
20. Cerkosporoze serga pirmametės morkos ir sėklojai. Ant lapų atsiranda netaisyklingų, rudų dėmių. Dėmės palaipsniui didėja ir šviesėja. Lapų pakraščiai susigarbanoja, lapai pradeda gelsti, džiūsta. Ant lapkočių ir sėklojų stiebų dėmės siauros, pailgos, gelsvai rudos ar rudos. Ligai plisti palankios sąlygos yra lietingi, ūkanoti, šilti orai. Liga plinta konidijomis. Žiemoja grybas dirvoje augalų liekanose ir ant sėklų paviršiaus.
Pagrindinė strategija
21. Laikytis sėjomainos. Sėti tik sveiką, beicuotą sėklą. Nuėmus derlių, sunaikinti visas augalų liekanas. Kuo anksčiau pasėti ir laiku išretinti morkas, nes tankus pasėlis daugiau nukenčia nuo cerkosporozės.
22. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo cerkosporozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Morkų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Požymiai
23. Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) daugiausia žalos padaro sandėliuose laikomoms morkoms. Ant apsikrėtusių pūvančių šakniavaisių atsiranda rudų puvinio dėmių. Jos greitai plinta ir susiliejusios apima visą morką. Pūvanti morka yra aptraukta puriomis, pilkomis, pelenų atspalvio dulkingomis apnašomis, sudarytomis iš konidijakočių ir konidijų. Ant supuvusių, apnašomis aptrauktų audinių susiformuoja smulkūs juodi skleročiai. Skleročiai gali susidaryti ir ant pilkojo kekero pažeistų augalų lauke. Tuomet jie peržiemoja dirvoje. Kekerinis puvinys intensyviai plinta drėgnoje aplinkoje. Sveiki, mechaniškai ar vabzdžių nepažeisti šakniavaisiai atsparūs kekeriniui puviniui. Kekerinis puvinys susidaro ir 0°C temperatūroje.
Pagrindinė strategija
24. Žiemai reikia palikti tik perrinktas, nesužalotas, sveikas morkas. Saugyklos turi būti išvalytos ir strerilizuotos.
Pagrindiniai fungicidai
25. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo kekerinio puvinio yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: mankocebas ir propamokarbo-hidrochloridas.
Morkų fomozė (Phoma rostrupii Sacc.)
Požymiai
26. Fomozė gali pažeisti visas morkų dalis: lapkočius, stiebus, žiedynus, sėklas, šakniavaisius. Ant lapkočių ir lapų gyslų susidaro balzganos, gelsvos, vėliau pilkos dėmės, nubertos smulkiais juodais taškeliais – grybo piknidžiais. Šakniavaisio galvutėje, kartais žemiau, atsiranda rusvų arba pilkų, palaipsniui įdumbančių sausojo puvinio dėmių. Ant morkų liekanų gali susidaryti grybo periteciai su aukšliais ir aukšliasporėmis, kurios ir žiemoja.
27. Jei apsikrėtusios morkos laikomos pakankamai šiltoje patalpoje, liga vystosi toliau. Susidaro įdubusios, baltu pelėsiu aptrauktos dėmės. Morkos šia liga smarkiau serga mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Grybas peržiemoja morkų liekanose ir apkrėstose sėklose.
Pagrindinė strategija
28. Būtina sėti beicuotą sėklą. Laikytis sėjomainos ir agrotechnikos reikalavimų.
29. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo fomozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Morkų rizoktoniozė (Rhizoctonia violance)
Požymiai
30. Morkų rizoktoniozė plinta lauke ir laikymo vietose. Ant šakniavaisių galvutės susidaro švininės, vėliau rausvos spalvos dėmės. Jų paviršius įdumba ir apauga bespalve, vėliau tamsiai violetine valktimi. Valktis sunyksta ir susiformuoja tamsiai violetiniai grybo skleročiai. Jie ilgą laiką išsilaiko ir užkrečia vis naujus augalus. Sergantys morkų šakniavaisiai sutrūkinėja, vysta, kartais pūva. Tokių augalų lapai gelsta ir džiūsta. Lauke rizoktoniozė plinta židiniais. Dirvoje purpurinis suktagrybis gali gyventi saprofitiškai.
31. Žiemą šakniavaisių puvinys vystosi toliau. Šaknų audiniai paruduoja, suminkštėja. Ypač greitai supūva paviršiniai šaknies audiniai. Infekcijos šaltinis yra sirgusių morkų liekanos.
Pagrindinė strategija
32. Reikia laikytis sėjomainos. Pavasarį prieš sėją sėklas beicuoti. Saugyklose šakniavaisius periodiškai perrinkti ir šalinti supuvusius.
Pagrindiniai fungicidai
33. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo rizoktoniozės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos mankocebas ir propamokarbo-hidrochloridas.
Tikroji miltligė (Erysiphe heraclei)
Požymiai
34. Miltligė dažniausiai pažeidžia lapus. Ant pažeistų lapų, lapkočių susidaro baltos grybienos valktis. Senstant grybiena tankėja ir apima visą augalą. Jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės apnikti lapai sunyksta. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis, kurias platina vėjas. Palankiausios ligai vystytis sąlygos – sausi ir šilti orai. Žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose. Esant palankioms oro sąlygoms, miltligė pasireiškia vasaros pabaigoje, anksti rudenį.
Pagrindinė strategija
35. Reikia laikytis sėjomainos, naikinti piktžoles ir reguliuoti laistymą. Prieš fungicidų naudojimą būtina nustatyti šakniavaisių dydį, kad būtų įsitikinta, jog augalų apsaugos produktai nepakenks jų tolesniam vystymuisi. Fungicidus naudoti pirmuoju ligos tarpsniu.
Pagrindiniai fungicidai
36. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkų miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos krezoksimetilas ir penkonozolas.
Morkinės musės (Psila rosae Fabr.)
Požymiai
37. Morkinės musės (Psila rosae Fabr.) gali kenkti apie 100-ui įvairių auginamų ir laukinių augalų. Labiausiai kenkia morkoms, rečiau pažeidžia salierus, petražoles, krapus, gelsvę, kalendrą. Pažeisti augalai skursta, silpnai auga, jauni augalai dažnai žūsta. Šakniavaisiai išgraužiami musės lervų landomis, prapjovus – matomi ploni, rudi, pilni ekskrementų takai. Pažeisti šakniavaisiai būna kartūs ir nemalonaus kvapo, deformuoti, jų išoriniai audiniai skersai sutrūkinėję, paviršiuje matomos įdubusios juodos dėmės. Saugyklose tokie šakniavaisiai greit supūva. Morkinė musė apie 5 mm ilgio, juodu blizgančiu kūnu, galva ir kojos geltonos spalvos. Lervos 5-8 mm ilgio, gelsvos. Žiemoja puparijai viršutiniame dirvos sluoksnyje. Skraidyti musės pradeda, kai dirvos temperatūra 5 cm gylyje 10 dienų laikotarpyje pasiekia +12°C. Antroje gegužės mėnesio pusėje patelės ant drėgnos žemės šalia augalų pradeda dėti kiaušinėlius. Musės pasirenka pavėsingas, mažai vėjo prapučiamas vietas. Birželio antroje pusėje išsirita lervos, kurios kenkia apie mėnesį. Antros generacijos musės pradeda skraidyti liepos antroje pusėje, lervos kenkia rugpjūčio – spalio mėn., iki derliaus nuėmimo.
Pagrindinė strategija
38. Laikytis sėjomainos. Morkoms auginti parinkti atviras vietoves. Sėklų beicavimas apsaugo tik nuo pirmos kartos musių lervų. Nedidelius pasėlius rekomenduojama apsaugoti agroplėvele. Insekticidai efektyvūs, kai naudojami kenkėjų skraidymo metu.
Pagrindiniai insekticidai, beicai
39. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkinės musės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga deltametrinas.
Morkinės blakutės (Trioza apicalis Forst.).
Požymiai
40. Morkinės blakutės (Trioza apicalis Forst.) – plačiai paplitę kenkėjai. Labiausiai kenkia jaunoms morkoms. Suaugėliai, lervos ir nimfos čiulpia lapų ir lapkočių sultis. Pažeisti lapai susigarbanoja, deformuojasi, pasidaro panašūs į petražolių lapus. Labiau pažeisti sėjinukai gali žūti. Morkinė blakutė apie 2-3 mm ilgio, gelsvai žalios spalvos. Sparnai skaidrūs, plėviški, ramybėje tarsi sudėti stogeliu. Kiaušinėlius deda nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Kiaušinėliai verpstės formos, balti, vėliau geltoni. Lervos vystosi apie 4 savaites. Lervos ir nimfos plokščios, ovalios, mažai judrios. Žiemoja suaugusios blakutės morkų lapijoje ir ant įvairių kitų augalų.
Pagrindinė strategija
41. Laikytis agrotechnikos reikalavimų. Šienauti laukų pakraščius, kur gali būti įvairių skėtinių šeimos augalų. Nelaikyti piktžolėtų pasėlių. Esant dideliam pažeidimui, naudoti insekticidus.
Pagrindiniai insekticidai
42. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkinės blakutės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos alfa-cipermetrinas ir deltametrinas.
Amarai
Požymiai
43. Morkinių amarų (Semiaphis dauci F., Semiaphis carotae Kock.) pažeidimai labai panašūs į blakučių. Neretai šie kenkėjai aptinkami kartu. Pakenkti lapai deformuojasi, susigarbanoja. Kenkėjai laikosi kolonijomis šaknies kaklelio, stiebelio bei lapų pamatų srityje. Augalai silpnai auga. Amarai apninka ir sėklinius daržovių pasėlius. Stipriau pakenktų morkų šakniavaisių derlius sumažėja, o sėklojuose būna mažiau ir blogesnės kokybės sėklų. Morkiniai amarai yra 1,5-1,7 mm ilgio. Besparniai amarai yra šviesiai žali, su ruda galva, sparnuotųjų galva ir krūtinėlė juoda, pilvelio viršutinė dalis žalia. Žiemoja kiaušinėliai ant laukinių morkų ar ant augalų likučių. Pavasarį pradžioje amarai maitinasi laukiniais augalais, bet tik pradėjus dygti morkoms, greit perskrenda ant jų.
44. Tuopiniai-morkiniai amarai (Pemphigus phenax Born et Blunck) – dvinamiai kenkėjai. Nėra labai paplitę. Pavasarį ir rudenį aptinkami tuopose, o nuo gegužės-birželio iki rugsėjo mėnesio – morkose ir kituose skėtinių šeimos augaluose. Ant pažeistų topolių lapų atsiranda gelsvai žali ovalūs gumbeliai. Amaruotų morkų šakniavaisiuose sumažėja cukraus kiekis, o stipriau apnikti augalai gali nunykti. Sparnuoti amarai juodi, besparniai – šviesesni, juodai žalsvi. Lervos balsvai geltonos. Amarų kolonijos gerai matomos rudenį, kasant derlių. Šakniavaisiai padengti balsvu, vaškiniu apnašu, kurį gausiai išskiria amarai. Žiemoja kiaušinėliai tuopų žievės nelygumuose. Išsiritę amarai pirmiausiai apninka medžių lapų apatinę pusę. Gegužės pabaigoje atsiranda sparnuoti amarai, kurie perskrenda ant morkų. Amarų migracija trunka 4-6 savaites. Patelės veda jauniklius šalia augalų ant žemės. Viena patelė gali atsivesti iki 100 lervų. Priskaičiuojama iki 9 generacijų.
45. Gluosniniai-morkiniai amarai, pastarnokiniai amarai (Cavariella aegopodii Scop., Cavariella pastinacae L.) savo vystymusi bei kenkimu labai panašūs. Tai dvinamiai kenkėjai, pavasarį apninka gluosnius, vėliau migruoja į krapų, morkų, petražolių ir kitų skėtinių augalų pasėlius. Apnikti amarų lapai susiraito, deformuojasi, augalai skursta, silpniau auga. Sparnuotų amarų galva ir krūtinė yra juodos, pilvelis – žalios spalvos, besparniai – iki 3 mm ilgio, žali, be vaškinio apnašo. Žiemoja kiaušinėliai gluosnių žievėje, pumpuruose. Pavasarį, brinkstant gluosnių pumpurams, išsiritusios lervos čiulpia gluosnių lapų ir nesumedėjusių ūglių sultis. Vėliau atsiradę sparnuoti amarai perskrenda į daržovių pasėlius. Per visą vegetaciją išsivysto kelios amarų generacijos. Rugsėjo mėnesį amarai perskrenda ant gluosnių. Čia išsivysto besparniai vabzdžiai, kurie deda žiemojančius kiaušinėlius.
46. Gudobeliniai raudongalviai amarai (Dysaphis crataegi Kalt.) – dvinamiai kenkėjai, pavasarį apninka gudobeles, vėliau migruoja į morkų ir kitų skėtinių augalų pasėlius. Gudobelės lapuose susidaro rausvai violetinės išaugos. Apniktų amarais morkų šakniavaisiai nustoja vystytis, sumažėja jų svoris ir cukraus kiekis juose. Amarai tamsiai žalios spalvos, jų kolonijos morkose įgauna juodą spalvą, kuri atsiranda nuo miltelių pavidalo vaškinių amarų išskyrų. Kiaušinėliai pradžioje gelsvai žali, vėliau žaliai juodos spalvos. Žiemoja amarai gudobelės žievėje, o gegužės mėnesį perskrenda į morkų pasėlius, kur, priklausomai nuo oro sąlygų, išsivysto 3-9 amarų kartos. Labiau gali kenkti liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Jei vasara labai sausa, kenkėjų populiacija nedidelė, būna tik 3 generacijos.
Pagrindinė strategija
47. Naikinti laukines morkas, šienauti laukų pakraščius. Vengti pasėlius sodinti šalia topolių, gluosnių, gudobelių. Cheminiai apsaugos produktai taikytini esant palankioms amarams plisti sąlygoms. Rudenį, nuėmus derlių, reikia giliai suarti dirvą. Naikinti morkų liekanas.
Pagrindiniai afidicidai
48. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo amarų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, beta - cyflutrinas, beta - cipermetrinas, deltametrinas.
Kandys
Požymiai
49. Kmyninės kandys (Depressaria nervosa Haw.). Daugiau kenkia kmynams, rečiau morkų, petražolių, pastarnokų ir kitų skėtinių šeimos augalų sėklojams. Kmyninės kandies vikšrai minuoja lapus, įsigraužia į stiebą. Žiedynus apraizgo voratinkliais, nugraužia žiedkočius, žiedus ir sėklas. Drugeliai iki 3 cm ilgio, priekiniai sparnai rusvi, išmarginti baltais bei juodais taškeliais ir tamsiai rudais išilginiais brūkšneliais, užpakaliniai – pilki. Žiemoja drugiai patalpose, kuriose džiovinami ir kuliami sėklojai. Gegužės viduryje jie perskrenda ant skėtinių augalų. Patelės kiaušinėlius deda ant lapų apatinės pusės ir žiedkočių. Kiaušinėliai plokšti, pradžioje žali, vėliau gelsvi ir tamsiai pilki, jų gali būti iki 200. Jauni vikšrai pilki, vėliau gelsvai žali, juodi ar margi, iki 2 cm ilgio. Kenkia 4-5 savaites, po to virsta lėliukėmis. Liepos mėnesį atsiranda naujos kartos drugiai.
50. Morkinės kandys (Depressaria depressella Hbn.) kenkia morkų, krapų, pastarnokų, kmynų ir kitų skėtinių šeimos augalų sėklojams. Kandies vikšrai nukandžioja žiedkočius, apgraužia butonus, žiedus, neprinokusiais sėklas, kartais ir lapus. Vikšrai apraizgo plonais voratinkliais skėtukus. Suaugę drugiai žiemoja patalpose, kur buvo džiovinami bei kuliami sėklojai, pastogėse ir panašiose vietose. Skraido birželio antroje pusėje. Drugeliai apie 2 cm ilgio, priekiniai sparnai tamsiai rudi, užpakaliniai – šviesiai rusvai pilki. Galva ir priešnugarėlė yra šviesiai gelsvos spalvos. Patelės ant sėklojų žiedinių skėtukų sudeda ovalių, žalsvų kiaušinėlių, iš kurių išsirita rusvi vikšrai. Vikšrai kenkia liepos mėnesį. Lėliukėmis jie virsta liepos pabaigoje - rugpjūčio pradžioje. Drugiai skraido rugpjūtį. Generacija vienų metų.
Pagrindinė strategija
51. Naikinti skėtinių šeimos laukinius augalus, augančius netoli sėklinių pasėlių. Drugiams masiškai skraidant, sėklojus purkšti insekticidais. Iškultų sėklojų liekanas sudeginti.
Pagrindiniai insekticidai
52. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo kandžių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, diflurbenzuronas, beta - cipermetrinas, alfa - cipermetrinas.
Šiauriniai gumbiniai nematodai (Meloidogyne hapla (Chitw.))
Požymiai
53. Šiauriniai gumbiniai nematodai (Meloidogyne hapla (Chitw.)) yra polifaginiai kenkėjai, kenkiantys morkoms, burokėliams, rečiau žirniams, petražolėms. Randama ant runkelių, dobilų bei daugelio laukinių augalų. Pažeisti augalai lėtai auga, skursta, silpnai dera, vysta. Pasėlių nuostoliai gali siekti iki 50%. Šakniavaisiai būna deformuoti, ant šaknų matomi įvairaus dydžio gumbeliai. Patelės bespalvės, 0,5x1,0 mm dydžio, kriaušės formos, gyvena šaknų gumbuose. Patinai – kirmėliški, 1,2-1,5 mm ilgio, gyvena dirvoje. Šaknų viduje patelė sudeda iki 2800 kiaušinėlių. Kiaušinėliai žiemoja pažeistų augalų šaknų gumbuose ar dirvoje, drebutinės masės maišeliuose. Pavasarį išsiritusios lervos pasklinda dirvoje ir skverbiasi į sveikų augalų šaknis. Per metus nematodai turi 2 generacijas. Kenkėjai plinta per užkrėstą žemę, įrankius.
Pagrindinė strategija
54. Nors šie kenkėjai nėra labai išplitę, bet būtina laikytis sėjomainos, morkų, petražolių neauginti po augalų – nematodų maitintojų. Aptikus kenkėjais apkrėstą lauką, 4-6 metus neauginti augalų, kuriuos gali pažeisti kenkėjai. Tokiame lauke tinka sėti javus, sodinti kopūstus.
55. Lietuvos Respublikoje nuo šiaurinių gumbinių nematodų kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Piktžolės
56. Piktžolės skėtinių šeimos augalų pasėliuose auga visą jų vegetacijos laikotarpį. Jos sudaro geras sąlygas įvairiems kenkėjams vystytis ir plisti. Piktžolės naikinamos purenant tarpueilius, naudojant herbicidus.
Pagrindinė strategija
57. Tinkama sėjomaina – yra vienas iš pagrindinių piktžolių naikinimo būdų. Geriausi priešsėliai – javai, po kurių nelieka daugiamečių piktžolių ar pašarinių morkų. Tačiau morkas auginti po bulvių ar rapsų nepatariama dėl savaiminio užsisėjimo. Morkas į tą patį lauką reikia sėti ne anksčiau kaip po 5 metų. Iki morkų sėjos daug piktžolių sunaikinama dirbant žemę. Dirva pradedama dirbti rudenį, kai nuimamas priešsėlis. Rudenį dirva giliai suariama. Pavasarį dirva kultivuojama ir akėjama. Morkų sėjai dirva turėtų būti įdirbta 30 cm gyliu, puri, lygi, grumsteliai smulkūs.
58. Ankstyvajam derliui morkos sėjamos į lysves ar vagas. Kad greičiau sudygtų, galima auginti po plėvelės priedangomis. Po priedangomis morkos auginamos tol, kol išsivysto 7 tikrieji lapeliai.
59. Vėlyvosioms morkoms lysvės, vagos turi būti paruoštos 2 savaitės prieš sėklos įterpimą. Taip leidžiama sudygti piktžolėms, kurios išnaikinamos kontaktiniais herbicidais ar mechaniniu būdu.
60. Tarpueiliai purenami 3-4 kartus per vegetaciją. Taip išnaikinamos ne tik piktžolės, bet ir pagerinama aeracija, ypač sunkesnėse dirvose po stipraus lietaus.
61. Morkoms pavojingiausios daugiametės piktžolės (varpučiai, šerytės, rietmenės) ir vienametės (kiauliauogės, dirviniai lipikai). Šių piktžolių vešlios šaknys, o raunant išsirauna ir šalia augančios morkos, retėja pasėlis. Todėl naudojami herbicidai. Rudenį herbicidai geriau veikia, kai purškiami šiltu oru, o piktžolės vešlios. Nupurškus reikia, kad nors 5 val. nelytų ir lietus nenuplautų herbicidų. Rudenį herbicidai sunaikina ne tik antžeminę piktžolių dalį, bet ir jų šaknis.
62. Pavasarį trumpaamžės piktžolės naikinamos morkoms skirtais herbicidais. Šie herbicidai gerai veikia tik drėgnoje dirvoje.
Pagrindiniai herbicidai
63. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo piktžolių yra registruoti ir rekomenduojami naudoti herbicidai: gezagardas, treflanas, stompas, reiseris.
2. LAPINIAI SALIERAI (Apium graveolens var. dulci)
64. Lapiniai salierai sėjami stikliniame šiltnamyje kovo - balandžio mėn., o birželio pradžioje sėjinukai persodinami į dirvą. Kadangi salierai jautrūs oro sąlygoms, juos galima pridengti plėvele. Dirva, kurioje bus auginami salierai, turi būti švari, neužsikrėtusi ligomis ir kenkėjais.
3. ŠAKNIAVAISINIAI SALIERAI (Apiumgraveolens var. rapaceum)
65. Šio skėtinių šeimos augalų naudojimo galimybės trejopos: priklausomai nuo atmainos, galima naudoti maistui jo šakniavaisius, lapus ar kotus. Šakniavaisinių salierų lapai turi gydomųjų savybių ir naudojami farmacijoje.
66. Šakniavaisiniams salierams geriausiai tinka sunki, drėgna, daug maistingųjų medžiagų turinti dirva ir vėsi lietinga vasara. Todėl labai svarbu pasirūpinti, kad dirva nuolat būtų drėgna, ypač kai formuojasi šakniavaisiai ir per vasaros sausras. Sėjinukai sodinami į lauką gegužės antroje pusėje, o derlių išaugina spalio mėnesį.
67. Užtikrinti efektyvią augalų apsaugą nuo žaladarių ir sumažinti cheminių produktų panaudojimą galima reguliariai stebint augalus, taikant prognozavimo ir purškimo metodus, mažinančius produktų normas.
Salierų septoriozė (Septoria apii)
Požymiai
68. Ant lapų, lapkočių ir sėklojų stiebų atsiranda nedidelių, netaisyklingų blyškesnių dėmių. Jos palaipsniui didėja, pasidaro pilkšvai rusvos ar rausvai rudos, kiek vėliau pašviesėja. Dėmėse iš abiejų lapų pusių pasidaro tamsūs taškeliai – piknidžiai.
69. Septoriozės dėmės apima vis naujus ir naujus lapus, šie gelsta ir džiūsta, derlius mažėja. Optimali temperatūra grybui vystytis +27°C.
70. Vegetacijos metu ligos sukėlėjai plinta piknosporomis. Sporas platina vėjas, lietus. Žiemoja sukėlėjai dirvoje, augalų liekanose.
Pagrindinė strategija
71. Būtina sėti sveiką, beicuotą sėklą.
72. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo septoriozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Salierų cerkosporozė (Cercospra apii)
Požymiai
73. Serga salierai ir pastarnokai. Abiejose lapų pusėse atsiranda netaisyklingų arba apskritų dėmių. Dėmėse matomos pilkos apnašos, sudarytos iš grybo konidijakočių ir konidijų.
74. Salierinės cerkosporos pažeisti salierų lapai gelsta ir džiūsta, šaknų derlius mažėja. Sporas gali pernešti vėjas, vanduo. Ligai plisti palankios sąlygos, kai dienomis esti aukšta temperatūra, labai drėgna, tvanku, o naktimis šalta, migla, rūkas.
75. Žiemoja sukėlėjas dirvoje su augalų liekanomis.
Pagrindinė strategija
76. Sėti atsparių veislių sėklas. Sėklas beicuoti. Laikytis sėjomainos.
77. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo cerkosporozės kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Salierinės margasparnės minamusės (Philophylla heraclei L.)
Požymiai
78. Salierinės margasparnės minamusės (Philophylla heraclei L.) nėra plačiai paplitę kenkėjai. Gali kenkti salierams, pastarnokams, petražolėms ir daugeliui kitų skėtinių augalų. Lapuose matomos stambios, plokščios dėmės – minos, kurios pradžioje būna balsvos, vėliau paruduoja. Minose matomos lervos ir jų kruopėti juodi ekskrementai. Stipriau pakenkti lapai pagelsta ir sudžiūsta. Palankiomis sąlygomis kenkėjai gali padaryti daug žalos, ypač daigynuose. Pati minamusė yra apie 5 mm ilgio, kūnas rausvai geltonas, žvilgantis. Lervos 7-9 mm ilgio, balsvos, verpstiškos, permatomos. Puparijai (lėliukės) 5-7 mm ilgio, gelsvi ar rudi. Lėliukės žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje, po augalų liekanomis. Pavasarį musės deda kiaušinėlius ant salierų, pastarnokų ar kitų skėtinių šeimos augalų lapų. Išsiritusios lervos įsigraužia į lapų parenchimą ir minuoja lapus. Antros kartos lervos kenkia liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Pagrindinė strategija
79. Laikytis sėjomainos. Naikinti skėtinių šeimos piktžoles. Pažeistus lapus surinkti ir sudeginti, nekompostuoti. Rudenį giliai suarti dirvą. Esant reikalui, daigyne naudoti insekticidus.
80. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo salierinių margasparnių minamusių kol kas tinkamų registruotų produktų nėra.
Morkinės musės (Psila rosae Fabr.)
Požymiai
81. Morkinės musės (Psila rosae Fabr.) gali kenkti apie 100 įvairių auginamų ir laukinių augalų. Labiausiai kenkia morkoms, rečiau pažeidžia salierus, petražoles, krapus, gelsves, kalendras. Pažeisti augalai skursta, silpnai auga, jauni augalai dažnai žūsta. Šakniavaisiai išgraužti musės lervų landomis, prapjovus – matomi ploni, rudi, pilni ekskrementų takai. Pažeisti šakniavaisiai būna kartūs ir nemalonaus kvapo, deformuoti, jų išoriniai audiniai skersai sutrūkinėję, paviršiuje matomos įdubusios juodos dėmės. Saugyklose tokie šakniavaisiai greit supūva. Morkinė musė apie 5 mm ilgio, juodu blizgančiu kūnu, galva ir kojos geltonos spalvos. Lervos 5-8 mm ilgio, gelsvos. Žiemoja puparijai viršutiniame dirvos sluoksnyje. Skraidyti musės pradeda, kai dirvos temperatūra 5 cm gylyje 10 dienų laikotarpyje pasiekia +12°C. Antroje gegužės mėnesio pusėje patelės ant drėgnos žemės šalia augalų pradeda dėti kiaušinėlius. Musės pasirenka pavėsingas, mažai vėjo prapučiamas vietas. Daugiausiai kenkia daržuose prie namų, kolektyviniuose soduose. Birželio antroje pusėje išsirita lervos, kurios kenkia apie mėnesį. Antros generacijos musės pradeda skraidyti liepos antroje pusėje, lervos kenkia rugpjūčio – spalio mėn., iki derliaus nuėmimo.
Pagrindinė strategija
82. Laikytis sėjomainos. Salierus auginti atokiau nuo kitų skėtinių šeimos augalų, parinkti atviras vietoves. Sėklų beicavimas apsaugo tik nuo pirmos kartos musių lervų. Nedidelius pasėlius rekomenduojama apsaugoti agroplėvele. Insekticidai efektyvūs, kai naudojami kenkėjo skraidymo metu.
Pagrindiniai insekticidai
83. Lietuvos Respublikoje morkų apsaugai nuo morkinės musės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga – deltametrinas.
Salieriniai amarai (Cavariella aegopodii)
Požymiai
84. Tai polifagai. Pažeidžia lapus, stiebus bei čiulpia sultis. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, augalai skursta, džiūsta. Salieriniai amarai platina virusines ligas. Žiemoja lervos ant augalų liekanų. Pavasarį patelės pradeda skraidyti, deda kiaušinėlius ant lapų.
Pagrindinė strategija
85. Naikinti piktžoles. Šalia salierų neauginti dekoratyvinių augalų. Pasirodžius amarų kolonijoms, augalus purkšti aficidais.
Pagrindiniai aficidai
86. Lietuvos Respublikoje salierų apsaugai nuo amarų yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, beta - cyflutrinas, beta – cipermetrinas, deltametrinas.
4. ŠAKNIAVAISINIAI PANKOLIAI (Foenicilum Vulgare.)
87. Pankoliai ilgadieniai augalai, augdami šiltai ir šviesiai, subrandina žiedus, bet ne šakniavaisius. Dirva turi būti humusinga, išpurenta ir gili, gerai patręšta kompostu arba perpuvusiu mėšlu. Galima sėti tiesiai į atvirą dirvą. Kadangi pankoliai bijo šalčio, reikia uždengti plėvele. Šakniavaisiniai pankoliai subręsta po 12 savaičių.
5. PASTARNOKAI (Pastinaca sativa)
88. Pastarnokai auginami kaip morkos. Ligos, kenkėjai ir piktžolės panašūs.
6. ŠAKNIAVAISINĖS PETRAŽOLĖS (Petroselinum crispum)
89. Labai atsparios šalčiui. Sėjama kovo - balandžio viduryje. Dygsta kelias savaites. Šakniavaisinės petražolės užauga per 20-24 savaites. Derlius paprastai nuimamas spalio mėnesį, bet galima petražoles palikti žiemoti, pridengus eglišakėmis. O prireikus nuskinti. Jeigu temperatūra nebūna labai žema, petražolės žaliuoja ir šaltu metų laiku. Toje pačioje vietoje petražoles galima sėti ne anksčiau kaip po 3 metų.
Petražolių septoriozė (Septoria petroselini)
Požymiai
90. Serga petražolės ir pastarnokai. Ant lapų, lapkočių ir sėklojų stiebų atsiranda netaisyklingų, nešvariai baltų arba rusvų su tamsiai rudu apvadu dėmių, kurios vėliau šviesėja. Vegetacijos metu petražolinė septorija plinta piknosporomis, kurias išnešioja vėjas, ištaško lietaus lašai, gali pernešti dirbantieji. Septoriozės dėmės apima vis naujus ir naujus petražolių lapus. Jos dažniausiai esti lapų pakraščiuose, todėl sergantys lapai gelsta nuo pakraščių. Žiemoja petražolinė septorija dirvoje su sirgusių augalų liekanomis.
Apsaugos priemonės
91. Nuėmus petražolių derlių, reikia sunaikinti visas liekanas. Giliai aparti arba sukasti dirvą. Laikytis sėjomainos – į tą patį lauką petražoles sėti ne anksčiau kaip po 5 metų. Sėti tik sveiko pasėlio chemiškai arba termiškai išdezinfekuotą sėklą. Laistymas gali būti vienas iš sporas platinančių reiškinių. Apdorojus sėklas fungicidu tiramu, padidinamas petražolių atsparumas septoriozei. Fungicidais purkšti galima tik tuomet, kada yra matomi ligos simptomai.
92. Dar nėra išvestų septorijai atsparių veislių.
93. Sėklos apdorojimas – tiramas; fungicidai: azoksistrobinas, difenokonazolis, tiramas.
Salierų septoriozė (Septoria apiicola)
94. Tai labai dažna salierų liga. Ant lapų ir lapkočių atsiranda pilkšvai rusvų ar rausvai rudų nekrotinių dėmių. Dėmėse iš abiejų lapų pusių pasirodo tamsūs taškeliai – piknidžiai. Vaisiakūniuose subręsta piknosporos. Septoriozės dėmės apima vis naujus ir naujus lapus, šie gelsta ir džiūsta. Palankios plisti sąlygos yra vėsūs ir drėgni orai. Vegetacijos metu ligos sukėlėjai plinta piknosporomis. Sporas platina vėjas, lietus, gali pernešti ir žmogus.
Apsaugos priemonės
95. Pažeistus augalus nedelsiant reikia pašalinti ir sunaikinti. Rudenį, nuėmus derlių, sunaikinti salierų liekanas. Laikytis sėjomainos – į tą patį lauką salierus sėti ne anksčiau kaip po 5 metų. Sėti beicuotą sėklą. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, purkšti fungicidais.
Suderinta su EPPO
Standartu PP 2/1 (1)