Įvadas
1. Šios Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijos apima salotų, auginamų šiltnamiuose, apsaugos metodus nuo kenksmingų organizmų: ligų, kenkėjų, piktžolių.
2. GAAP išskiria tokias salotų apsaugos problemas:
2.1. Auginant salotas kaip monokultūrą dirbtinėmis sąlygomis, susidaro palankios sąlygos įvairiems kenksmingiems organizmams plisti.
2.2. Salotos yra lapinė daržovė ir jų prekinė produkcija negali turėti jokių dėmių ant lapų, spalvos pasikeitimų, vabzdžių pažeidimų.
2.3. Šiuo metu nėra tinkamų salotų biologinės apsaugos priemonių.
2.4. Salotos vartojamos šviežios, tad jose gali būti tik minimalūs augalų apsaugos produktų likučiai.
3. GAAP tai pat apima tinkamų augimo sąlygų salotoms sudarymą. Kad būtų išvengta kenksmingų organizmų plitimo, augalai turi būti auginami tinkamais atstumais, santykinė oro drėgmė neturi būti labai aukšta. Tai gali padėti išvengti lapų nekrozės (kekerinio puvinio). Augalus reikia gausiau laistyti karštuoju-sausuoju periodu, bet nereikėtų laistyti vakare, kad salotos drėgnos nestovėtų per visą naktį, o infekuotus augalus reikia šalinti labai rūpestingai, kad neišplistų sporos ant kitų augalų, būtina laikytis sanitarinių reikalavimų. Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į piktžolių, augančių aplink šiltnamį, naikinimą herbicidais ar kitais apsaugos produktais, nes piktžolės yra labai gera terpė įvairiems žaladariams plisti, be to, į šiltnamį gali patekti jų sėklų.
4. Labai svarbu sterilizuoti dirvožemį, kuriame auginamos daržovės. Tam tikslui GAAP naudojami garai. Vieni iš kenksmingiausių organizmų salotose yra virusai, tad būtina naikinti jų pernešėjus: amarus, dirvos grybus. Virusų išvengti galima auginant atsparių veislių daržoves. Būtina nuolat stebėti augalų būklę. Pastebėjus virusinių ligų simptomus, pažeistus augalus nedelsiant sunaikinti.
5. Salotos dažniausiai auginamos iš pradžių mažuose durpių puodeliuose ar blokeliuose, o vėliau persodinamos į tą terpę, kurioje auga iki pabaigos. Augintojai perka daigus arba augina patys. Daigai turi būti auginami tik aukštos kokybės komposte, auginami atskirai nuo kitų augalų, geriausia, tam skirtoje patalpoje, kad būtų išvengta netikrosios miltligės ir virusinių ligų. Sėklos privalo atitikti sertifikavimo standartus. Ypatingų atsargos priemonių reikia imtis prieš diegavirtę. Viena iš tokių – sėklų beicavimas.
6. Augimo sąlygos turi įtakos salotų ligoms. Pasodinus peraugusius, pažeistus augalus į labai drėgną dirvą, gali išsivystyti Botryotinia fuckeliana. Laistyti didesniu kiekiu vandens galima augalų vegetacijos pradžioje, vėliau reikia vandens kiekį mažinti, kad būtų išvengta netikrosios miltligės. Išvengti kekerinio puvinio padeda tinkamai sureguliuotas augalų maitinimas.
7. Pagrindiniai kenksmingi organizmai salotose:
7.1. Netikroji miltligė (Bremia lactucae);
7.2. Grybiniai puviniai;
7.3. Salotų venų varicosavirusas;
7.4. Salotų mozaikos potyvirusas;
7.5. Amarai;
7.6. Pelėdgalviai;
7.7. Lapų minamusės (Liriomyza huidobrensis);
7.8. Nematodai (Meloidogyne spp.);
7.9. Šliužai;
7.10. Piktžolės.
Paaiškinimai dėl veikliųjų medžiagų
8. Europos augalų apsaugos organizacija (EPPO), sudarydama Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijas, atsižvelgė į specifinių veikliųjų medžiagų naudojimą augalų apsaugoje ir pabandė susieti su pagrindine GAAP strategija. Šitų veikliųjų medžiagų aprašymas įtrauktas atsižvelgus į įvairių EPPO šalių informaciją apie registruotus produktus. Įmanoma, kad dėl įvairių priežasčių šitos veikliosios medžiagos kitose EPPO šalyse nėra registruotos arba apribotas jų naudojimas. Tačiau tai neturi įtakos pagrindinei strategijai. EPPO rekomenduoja naudoti tiktai toje šalyje registruotus produktus.
Netikroji miltligė (Bremia lactucae)
Požymiai
9. Bremia lactucae labiausiai pažeidžia salotas, auginamas šiltnamiuose. Netikrosios miltligės oosporos išsilaiko dirvoje, konidijos plinta oru. Netikrąja miltlige salotos susirgti gali bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Iš pradžių lapų viršutinėje pusėje atsiranda neryškių, šviesiai žalių arba gelsvų, pailgų arba kampuotų dėmelių. Apatinėje lapo pusėje dėmės aptrauktos baltomis puriomis apnašomis. Vėliau lapai vysta, pūva, žiedai ir vaisių užuomazgos džiūsta. Bremia lactucae plinta šiltu ir drėgnu oru.
Pagrindinė strategija
10. Produktų įterpimas į substratą, kuriame auginami daigai, nėra efektyvus nuo Bremia lactucae oosporų. Nereiktų auginti salotų tame substrate, kur buvo pastebėti netikrosios miltligės požymiai. Cheminiai produktai – ditiokarbomatas, zinebas, mankocebas. Naudojama tik daigams nupurkšti arba 2 savaites po jų pasodinimo. Naudojant vėliau, salotose lieka didelis kiekis augalų apsaugos produktų likučių. Šiuo metu jau yra salotų veislių, kurios pasižymi atsparumu netikrajai miltligei.
Atsparumas fungicidams
11. Pastebėtas Bremia lactucae atsparumas fenilamidams. Nerekomenduojama jais purkšti salotų daugiau nei 2 kartus, geriausia 1 kartą. Fenilamidai neturėtų būti naudojami, kai jau akivaizdžiai pastebimi ligos požymiai.
12. Lietuvos Respublikoje nuo netikrosios miltligės salotose registruotų produktų nėra.
Grybiniai puviniai
Požymiai
13. Įvairūs grybai, kurių skleročiai laikosi dirvoje, sukelia salotų šaknų kaklelio puvinį: Thanatephorus cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani), Sclerotinia sclerotiorum, Sclerotinia minor. Vėliau puvinys pereina ant pagrindinių lapų ir galutinai pažeidžia augalo šerdį. Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) grybai taip pat gali išsilaikyti dirvoje, bet jie skiriasi nuo prieš tai minėtų grybų tuo, kad sporos, plintančios oru, gali iš karto sukelti infekciją ant lapų, ypač jei prieš tai jie buvo pažeisti mechaniškai ar kitų ligų. Botryotinia ir Sclerotinia grybai savo biologija yra artimi, tad naudojami tie patys fungicidai, ypač dikarboksimidų grupės. Thanatephorus cucumeris priklauso papėdgrybiams ir šitiems grybams sunaikinti reikalingi kiti pesticidai. Kai kurie fungicidai, naudojami nuo netikrosios miltligės, tinka ir nuo šių grybų.
Pagrindinė strategija
14. Salotoms apsaugoti nuo grybinių, per dirvą plintančių ligų strategijos esmė yra salotų auginimas neužterštame patogenų pradais substrate. Substratui, kuriame auginami daigai, naudoti naujas durpes. Kilus įtarimui, kad substrate yra ligų pradų, jei įmanoma, jį reikia sterilizuoti garais (10 cm gylis 15 min). Šitokiu būdu sunaikinami Olpidium brassicae grybai, virusinių ligų (venų ir žiedinės nekrozės virusų) platintojai ir Pythium spp. pradai, kurie sukelia diegavirtę. Jei nėra galimybės, sterilizacijai nuo T. cucumeris reikia panaudoti garus, galima naudoti chemines priemones: mepronilą, penkisuroną, tolklofoso metilą. Tais pačiais produktais galima 1 kartą nupurkšti ką tik pasodintus augalus. Sclerotinia spp. skleročius naikina antagonistiniai Coniothyrium minitans grybai, panaudoti prieš sodinimą. Sclerotinia grybų pažeisti augalai turi būti sunaikinti, kad infekcija neišplistų. Jauni augalai gali būti purškiami nuo B. fuckeliana ir Sclerotinia spp.
Atsparumas cheminėms medžiagoms
15. Gali atsirasti atsparumas benzimidazolų (benomilas) ir dikarboksimidų (iprodionas, prosimidonas, vinklozinas) cheminių grupių fungicidams, kurie labai dažnai naudojami salotų apsaugai. Juos reikėtų keisti kitų grupių pesticidais, pvz., tolylfluanidu. Jei fungicidais apdorojama daugiau nei 3-4 kartus, rekomenduotina naudoti skirtingų cheminių grupių preparatus.
16. Lietuvos Respublikoje nuo grybinių puvinių salotose registruotų produktų nėra.
Salotų venų varicosavirusas
Požymiai
17. Pagrindinis salotų venų virusų pažeidimo požymis – lapų gyslos pasidaro tartum permatomos. Lapai pašviesėja. Pažeistos gūžinės salotos nebeformuoja gūžių. Dažnai salotos išvis nustoja augti. Virusai plinta kartu su Olpidium brassicae grybais, kurie substrate išsilaiko pakankamai ilgai. Virusai išplinta su substratu ir vandeniu, kuriuo laistomi augalai. Olpidium brassicae taip pat perneša salotų žiedinės nekrozės virusus.
Pagrindinė strategija
18. Salotų venų varicosavirusai ypač plinta vėsesniu oru (<+16oC), kai dirvos drėgmė yra palanki Olpidium brassicae grybams plisti. Apsaugos priemonių nuo virusų nėra. Galima garų pagalba sunaikinti tiktai virusų platintojus – grybus. Rekomenduojama laistymui naudoti neužterštą vandenį. Olpidium brassicaegrybams naikinti galima naudoti karbendazimą.
Salotų mozaikos potyvirusas
Požymiai
19. Salotų mozaikos potyvirusas yra vienas iš svarbiausių salotų patogenų. Ligos simptomai labai priklauso nuo salotų tipo ir veislės, aplinkos sąlygų, kokiame augimo tarpsnyje pažeidžiami augalai. Sergančių augalų lapai būna mozaikiškai dėmėti arba ištisai pašviesėję.
Pagrindinė strategija
20. Salotų mozaikos potyvirusams jautrios visų tipų salotos. Virusus išplatina amarai, plinta su sėklomis, sergančių augalų sultimis. Efektyvi apsaugos priemonė – sėti virusais neužsikrėtusias sėklas. Kasmet daryti mažiausiai 2 savaičių pertrauką tarp salotų auginimo. Būtina naikinti visus virusų platintojus, ypač piktžolesSenecio vulgaris.
Amarai
Požymiai
21. Salotoms, auginamoms po priedangomis, kenkia amarai: Myzus persicae, Macrosiphum euphorbiae, Aulacorthum solani, Nasonovia ribisnigri ir Hyperomyzus lactucae (ant šaknų besimaitinantis amaras Pemphigus bursarius paprastai nekenkia šiltnamio augalams). Šie amarai paprastai maitinasi apatinėje lapo pusėje, o kartais ir augalo skrotelėje. Dėl amarų pažeidimų salotos blogai auga, netaisyklingai vystosi ir praranda spalvą. Amarai sugadina salotų prekinę išvaizdą ir net po purškimo insekticidais lieka žuvę vabzdžiai ir nėrimosi liekanos. Myzus persicae taip pat perneša salotų venų ir mozaikos virusus. Todėl norint apsaugoti salotas nuo amarų, reikia purkšti kuo anksčiau, kad būtų užkirstas kelias virusų plitimui pasėlyje.
Pagrindinė strategija
22. Purškimo reikalingumas nustatomas pagal amarų gausumą pasėlyje. Amarų gausumui nustatyti gali būti naudojamos geltonos spalvos gaudyklės, bet tai nėra taip patikima, kaip apžiūrint augalus. Amarai yra pagrindiniai virusų platintojai, tad svarbu po sodinimo akylai stebėti augalus ir nustatyti kenkėjus. Tai ypač svarbu tuo laiku, kai amarai yra labiausiai virulentiški. Gali visiškai pakakti ir vieno ankstyvo purškimo, bet jeigu atsiranda daug amarų, gali prireikti daugiau nei trijų purškimų. Amarų išskyrimas ir rūšies nustatymas yra įmanomas, bet brangus. Insekticidų, kuriuos galima naudoti nuo šitų kenkėjų, pasirinkimas yra labai platus. Pirimikarbas yra tinkamiausias kaip specifinis insekticidas nuo amarų, bet kai kurios rūšys paveldi atsparumą šiam insekticidui. Rasti ant augalų Europoje Myzus persicae ir N. ribisnigri, gali turėti šį paveldimą atsparumą plačiai naudojamiems insekticidams. Kaip alternatyva turi būti naudojami skirtingo gamybos būdo ir veikimo insekticidai. Jei įmanoma, riekia naudoti biologines apsaugos priemones.
23. Lietuvos Respublikoje nuo amarų salotose registruotų produktų nėra.
Pelėdgalviai
Požymiai
24. Auginant salotas po priedangomis, daug žalos joms padaro pelėdgalvių drugių vikšrai, ypač Agrotis ipsilon, A.segetum (dirvoje gyvenantys vikšrai, dar vadinami dirvinukais, graužia šaknis), Autographa gamma, Mamestra brasicae ir Mythimna unipuncta (lapus graužiantys vikšrai, kurie kiaušinius deda tiesiog ant lapų). Tačiau šie žaladariai tik kartais būna žalingi. Dažniau aptinkami, kai pasėliai auginami sukultūrintuose dirvožemiuose.
Pagrindinė strategija
25. Gaudyklėmis gaudant pelėdgalvių drugius, galima numatyti laistymo ar purškimo insekticidais laiką. Prieš ar po sodinimo aptikus ar feromoninėmis gaudyklėmis pagavus daug drugių, reikia įterpti vienkartinį masalą, granules arba nupurkšti. Kai naudojami piretroidai, rekomenduojama vengti produktų, kurie vėliau bus naudojami nuo amarų ar lapus graužiančių pelėdgalvių vikšrų.
26. Nuo lapus graužiančių vikšrų vienkartinis purškimas rekomenduojamas, kai matomi pakenkimo požymiai. Jis turėtų būti atliekamas ne vėliau kaip 15–17 augalų augimo tarpsnyje, bet esant daug kenkėjų, galima purkšti ir vėliau.
27. Lietuvos Respublikoje nuo pelėdgalvių salotose registruotų produktų nėra.
Minamusės (Liriomyza huidobrensis)
Požymiai
28. Salotoms kenkia keletas Liriomyza rūšių: Liriomyza bryoniae, Liriomyza trifolii ir L.huidobrensis. Pastaroji į EPPO regioną buvo įvežta 1987 metais. Kai kuriose šalyse jos dar neaptiktos ar jau sunaikintos. Tokiu atveju GAAP negali duoti vienareikšmiškų rekomendacijų. Tose šalyse, kur šios minamusės yra žalingos, reikia naudoti apsaugos priemones. Šiaurinėje Europoje Liriomyza trifolii lauke aptinkama retai.
29. Phytomyza horticola taip pat gali kenkti salotoms. Šis kenkėjas yra polifagas ir Europoje labai paplitęs.
Pagrindinė strategija
30. Nuo tada, kai minamusės tapo svarbiausiais pasėlių kenkėjais, mažiausiai jos kenkia šiaurinėje Europoje. Pirmiausia, norint jų išvengti, reikia taikyti visas higienines atsargumo priemones ir sodinti tik neužkrėstus daigus. Reikia savaitę stebėti (pvz., naudojant lipnias gaudykles), ar kenkėjai tikrai pasirodys. Daigai gali būti apdengti kenkėjų gaudymo tinklais (tinklo akutės 0,8 mm) grūdinant daigus prieš sodinimą. Pastebėjus kenkėjus, gali pakakti ir vienkartinio purškimo, jeigu reikia, purškimai gali būti ir kartojami kas 3-5 dienos. Minamusių atsparumas produktams gali apsunkinti pasėlių apsaugą. GAAP rekomenduoja taikyti biologinį apsaugos metodą nuo Diglyphus isaea, Dacnusa sibirica ir Opius pallipes. Minos lapuose sugadina augalo prekinę išvaizdą, bet dažniausiai būna ant apatinių lapų, taigi jie gali būti nuskinti nuimant derlių.
31. Lietuvos Respublikoje nuo minamusių salotose registruotų produktų nėra.
Šakniniai galiniai nematodai (Meloidogyne spp.)
Požymiai
32. Šakniniai galiniai nematodai (M. incognita, M.hapla, M.arenaria, M. javanica) yra polifaginiai kenkėjai, sudarantys charakteringus mazgus (gumbus), pabrinkimus ir kitokias išaugas ant salotų šaknų. Todėl salotos silpnai auga, vysta ir derlius gaunamas menkas. M. hapla yra svarbiausias salotų kenkėjas. Šie nematodai formuoja mažesnius pavienius mazgelius ant atskirų šaknų. Taip pat šie nematodai labiau mėgsta rupios struktūros dirvožemį, bet aptinkami ir organiniame dirvožemyje.
Pagrindinė strategija
33. Neužkrėsta nematodais sodinamoji medžiaga ir dirvožemis – to pakanka, kad salotos neapsikrėstų nematodais. Tuose plotuose, kur salotos bus auginamos, piktžolės turi būti kruopščiai naikinamos. Kadangi Meloidogyne rūšies nematodai maitinasi įvairių augalų šaknimis, sudėtinga parinkti augalus sėjomainai. Dirvožemio sterilizacija garais yra efektyvi naikinamoji priemonė. GAAP nerekomenduoja dirvožemio nuolat apdoroti nematocidais. Toks apdorojimas turi būti atliekamas, kai jis tikrai reikalingas, neperžengiant leistinų ribų.
34. Lietuvos Respublikoje nuo šakninių galinių nematodų salotose registruotų produktų nėra.
Šliužai
Požymiai
35. Šliužai (Agriolimax spp., Arion spp., Deroceras spp.) gali padaryti didelę žalą salotų daigams, taip pat, besimaitindami bei palikdami gleivių juostas, gali sugadinti augalų prekinę išvaizdą. Jie ypač pavojingi rudenį.
Pagrindinė strategija
36. Labai svarbu laikytis švaros. Visos augalų liekanos ar likę polietileno plėvelės gabalai, kurie gali suteikti priedangas šliužams, turi būti sunaikinti. Dirva turi būti be grumstų ir be piktžolių. Drėgnu oru susidaro palankios sąlygos šliužams vystytis. Nuo jų galima naudoti biologinės apsaugos priemonę Phasmarhabditis hermaphrodita. Jeigu šliužų yra daug, masalams gali būti naudojami limacidai – viena savaitė prieš sėją ar sodinimą, bet ne vegetacijos metu.
37. Lietuvos Respublikoje nuo šliužų salotose registruotų produktų nėra.
Piktžolės
38. Jeigu dirvožemis nebus užkrėstas piktžolių sėklomis, auginant salotas bus taikomos visos agrotechnikos priemonės, o reikalui esant dirvožemis bus sterilizuojamas garais, piktžolių nebus. Auginant salotas po priedangomis, herbicidais purkšti nerekomenduojama.
Suderinta su EPPO
standartu PP2/3(2)