III. RUGIAI
Įvadas
1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) rugiams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima rugių (Secale cereale) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.
2. Rugiai yra plačiau auginami viduriniame ir šiauriniame EPPO regione. Grūdai paprastai naudojami duonai kepti, ypač šalyse, kur tradiciškai mėgstama ruginė duona, taip pat grūdai naudojami kitoms reikmėms ar pašarui. Rugių šiaudai reikalingi gyvulininkystėje. Rugiai auginami lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.
3. Daugiausiai yra auginama žieminių rugių. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t.y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingų organizmų išlikimą bei jų gausumo padidėjimą dirvoje. Kadangi rugiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Kad būtų užtikrinta gera grūdų kokybė, atitinkanti duonos kepimui keliamą, ypač yra svarbu geras pasėlio stovis ir kuo greitesnis rugių derliaus nuėmimas.
4. Svarbūs GAAP elementai žieminiams rugiams yra atsparių veislių auginimas, sėja optimaliu laiku, gera sėjomaina, sveika sėkla, geras sėklos guolio paruošimas, ražienų užarimas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos priemonių panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo kenksmingų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų naudojamą kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Rugiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.
5. Vienu metu dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų panaudojimas augalų apsaugai nuo kenksmingų organizmų augalų purškimui ar sėklos beicavimui yra GAAP ir yra gera ūkinė praktika. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir ekonominio žalingumo riba. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti veiksmingus produktus ir jų panaudojimą atlikti optimaliu laiku.
6. GAAP yra tiek, kiek tik įmanoma kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas ir naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.
7. Rezistentiškumo fungicidams, insekticidams bei herbicidams atsiradimas yra reali grėsmė. Pagal GAAP, reikia vengti purkšti augalus vegetacijos metu tais preparatais, kurių veikliosios medžiagos buvo naudotos sėkloms beicuoti. Apsaugai nuo miltligės ir rūdžių veikliosios medžiagos turėtų būti keičiamos ar naudojami preparatai, kurių sudėtyje yra skirtingo poveikio veikliosios medžiagos.
8. Lietuvoje svarbiausi rugiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės, yra šie:
8.1. Rudosios rūdys (Puccinia recondita), juodosios rūdys (P. graminis);
8.2. Miltligė (Erysiphe graminis);
8.3. Rinchosporiozė (Rhynchosporium seralis);
8.4. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides);
8.5. Javaklupė (Gauemanomyces graminis);
8.6. Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.);
8.7. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.);
8.8. Stiebinės kūlės (Urocystis occulta);
8.9. Skalsės (Claviceps purpurea);
8.10. Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae);
8.11. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus);
8.12. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella);
8.13. Švedinės muselės (Oscinella frit);
8.14. Piktžolės;
8.15. Išgulimas.
Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
9. EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos gali būti neregistruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas.
Rudosios rūdys (Puccinia dispersa), juodosios rūdys (P. graminis)
Požymiai
10. Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Rugius pažeidžia du rūdžių grybai: Puccinia dispersa f. sp. secalis, ir P. graminis f. sp. secalis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje formuojasi nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Šiuo ligos plitimo tarpsniu ir reikalinga javų apsauga nuo rūdžių. Vegetacijos pabaigoje uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliosporomis viduje, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Rudys tarpusavyje skiriasi simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Nuo juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Ir rudosios ir juodosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą su rasotomis naktimis arba trumpalaikiais lietumis, nes sporų dygimui yra reikalinga lašelinė drėgmė. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia rugių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos.
Pagrindinė strategija
11. Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba labai jautrių ligai veislių pasėliuose net du purškimai. Purškiant fungicidais reikėtų stebėti ligų žalingumo ribą bei naudotis prognozių tarnybos patarimais. Dažniausiai rūdys rugiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, taigi praktikoje naudojamas vienas purškimas fungicidais nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
12. Lietuvos Respublikoje rugiams nuo rūdžių registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas.
Miltligė (Erysiphe graminis)
Požymiai
13. Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau – sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau-grybiena.
Pagrindinė strategija
14. Rugius užkrečia tik E. graminis forma sp. secalis, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar kviečių negali apkrėsti rugių augalų. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet purškimas nuo miltligės neturėtų būti daromas vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 31). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
15. Lietuvos Respublikoje rugiams nuo miltligės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas.
Rinchosporiozė (Rhyncosporium secalis)
Požymiai
16. Rinchosporiozė yra plačiai paplitusi rugių lapų liga. Ligos užkratas žiemoja ant augalinių liekanų dirvoje. Ant lapų atsiranda melsvai žalsvos vandeningos dėmės, kurios papilkėja ir apsiriboja aiškiai rudai. Rinchosporiozė ant rugių želmenų gali atsirasti jau rudenį arba pavasarį. Liga plinta lietaus lašų pagalba nuo žemutinių lapų ant aukštesnių. Dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyje per viso lapo plotį ir tokiu būdu viena dėmė gali sutrikdyti medžiagų apykaitą lape ir jį nudžiovinti.
Pagrindinė strategija
17. Pageidautina auginti rugių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą rinchosporiozei. Rugių atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti ražienas, sunaikinti pabiras bei varpines piktžoles. Vėlyvesnės sėjos pasėliai yra silpniau pažeidžiami rinchosporiozės. Ligos plitimas pasėlyje turi būti sekamas nuo augalų bambėjimo pradžios. Fungicidų purškimas nuo rinchosporiozės yra reikalingas. Išskirtiniais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai tik vienas purškimas fungicidais po paskutinio lapo išsiskleidimo yra reikalingas (BBCH 43-47). Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu rinchosporiozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.
Pagrindiniai fungicidai
18. Lietuvos Respublikoje nuo rinchosporiozės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas.
Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides)
Požymiai
19. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose. Konidijas P. herpotricoides formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių, pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi, smulkūs skleročiai – grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Gausiai pažeisti javai išgula.
Pagrindinė strategija
20. Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui yra šie: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios rugių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos atsparios veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių rugių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje randama pažeistų daugiau nei žalingumo riba (20-30 proc.) augalų, tokiuose pasėliuose purškimas fungicidais yra reikalingas. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus.
Pagrindiniai fungicidai
21. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga prochlorazė.
Javaklupė (Gauemanomyces graminis)
Požymiai
22. Gauemanomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis rugių šaknis, ant kurių formuoja charakteringą juodą, paviršinį micelį. Liga gali pažeisti ir apatinį tarpubamblį. Sergančių augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna apipuvę, pajuodę. Pažeisti augalai blogai krūmijasi, gelsta, varpos išbąla, nudžiūva. Silpniau pažeisti augalai išaugina smulkius grūdus, o stipriai pažeistų varpos būna tuščios. Per pažeidimo vietą augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, bet pažeidžia ir pavienius augalus. Ligos sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose.
Pagrindinė strategija
23. Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvos patogenas, tai praktiškai augalų apsaugos produktai yra menkai efektyvūs. Pagrindinė sąlyga išvengti javaklupės yra laikytis sėjomainos.
Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.)
Požymiai
24. Pavasarinio pelėsio ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai yra dirvos patogenai, pažeidžiantys augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matomi išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus bei varpas. Fuzariozinių puvinių pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudavusios, papilkėjusios. Ligoti augalai blogiau vystosi, auga, dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje.
Pagrindinė strategija
25. Sėjomaina gali kiek sumažinti augalų pažeidimo riziką. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium spp. patogenais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojant sėkla apvaloma nuo Fusarium spp. infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų.
Pagrindiniai fungicidai
26. Lietuvos Respublikoje efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas.
Varpų fuzariozė (Fusarium spp.)
Požymiai
27. Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo vyrauja drėgni orai (santykinė oro drėgmė daugiau nei 75 proc.). Varpų fuzariozė pažeidžia varpas. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. Ligos sukėlėjas žiemoja su grūdais ir dirvoje, augalų liekanose. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuotus grūdus laikant netinkamomis sąlygomis, grybai gali produkuoti toksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai.
Pagrindinė strategija
28. Turėtų būti auginamos atsparios veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo - žydėjimo metu reikalinga pasėlius purkšti fungicidais. Fungicidus nuo varpų fuzariozės rekomenduotina purkšti žydėjimo metu.
Pagrindiniai fungicidai
29. Lietuvos Respublikoje nuo varpų fuzariozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas ir metkonazolas.
Stiebinės kūlės (Urocystis occulta)
Požymiai
30. Urocystis occulta sukelia rugių stiebines kūles. Daigai apsikrečia stiebinėmis kūlėmis nuo ant sėklos paviršiaus arba dirvoje esančių kūliasporių. Augalai yra pažeidžiami stiebinėmis kūlėmis sistemiškai – grybiena plinta augančio augalo tarpuląsčiais. Ant sergančių rugių lapų ir stiebų po epidermiu susidaro ilgi dryžiai, pro kuriuos prasišviečia melsvai pilka kūliasporių masė. Dryžiai išilgai plyšta ir sporos, kaip suodžiai, padengia augalo paviršių. Kūlėti rugiai būna menkesni nei sveiki, dažnai neišplaukėja, o jei išplaukėja, tai jų varpos būna iškrypę ir tuščios arba užauga tik smulkūs grūdai. Kūliasporės paplinta sukibusios į rutulėlius, kurių centre yra daigios sporos, o išorėje – pripildytos oro. Sporos dirvoje išlieka daigios daugiau nei vienus metus. Stiebinių kūlių plitimui yra svarbios tiek dirvos, tiek sėklų infekcija.
Pagrindinė strategija
31. Sėklos beicavimas apsaugo dygstantį rugio daigą tiek nuo sėklos, tiek nuo dirvos Urocystis occulta infekcijos. Intensyviai auginant rugiai pastaruoju metu stiebinėmis kūlėmis beveik nebeužsikrečia. Tačiau sėjant nebeicuotą sėklą, kai kuriuose rajonuose pasitaiko pažeistų pasėlių. Yra būtina prieš sėjant nebeicuotą sėklą išsitirti ir įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi kūlėmis. Jeigu kūliasporių bus rasta, sėklą būtina beicuoti. GAAP nėra, jeigu sėjama rugių sėkla nėra patikrinta dėl stiebinių kūlių infekcijos ir yra nebeicuota.
Pagrindiniai fungicidai
32. Lietuvos Respublikoje nuo stiebinių kūlių registruoti efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, imazalilas, karboksinas, tiramas, guazatino acetatas, fludioksonilas, tritikonazolas.
Skalsės (Claviceps purpurea)
Požymiai
33. Skalsės pažeidžia daugelį javų ir varpinių žolių. Rugiai skalsėms yra ypač jautrūs. Liga pažeidžia tik varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi, su purpuriniu atspalviu rageliai – grybo skleročiai. Skleročiai kūlimo metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai ruošiant sėklą yra išvalomi, bet smulkesni – grūdo dydžio neišsivalo ir patenka į sėklą. Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose susiformavusių peritecių, kurie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia aukšliaspores ant žiedų (pirminė infekcija). Aukšliasporėms sudygus, grybiena įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu „medaus rasa“ išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant sveikų žiedų ir juos apkrečia (antrinė infekcija). Lietus, vėjas ir vabzdžiai yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai. Apkrėstuose žieduose vėliau vietoj grūdo susiformuoja skleročiai.
Pagrindinė strategija
34. Skalsės yra ekonomiškai svarbi rugių liga daugelyje šalių. Augalų apsikrėtimo intensyvumas skalsėmis tiesiogiai priklauso nuo jų žydėjimo trukmės. Hibridiniai ir tetraploidiniai rugiai yra jautresni skalsėms. Rugių sėkloje neturėtų būti skalsių skleročių. Išvalyti skleročius iš sėklos įmanoma tik naudojant mirkymo natrio chloride metodą. Sėklą beicuojant, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nebesudygsta. Sėjomaina ir gilus ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, patekę giliau nei 5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Varpinių piktžolių naikinimas ir lauko pakraščių nupjovimas iki rugių žydėjimo yra viena iš prevencinių priemonių nuo skalsių. Fungicidų purškimas rugių žydėjimo metu nesumažina skalsių plitimo ir yra nenaudotinas.
Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)
Požymiai
35. Tai ypač žalingi rugių kenkėjai. Tripsai rugiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja.
Pagrindinė strategija
36. Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1-2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų.
Pagrindiniai insekticidai
37. Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae)
Požymiai
38. Rugiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) – smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparnių, ir sparnuotų individų. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Rugiuose ieviniai amarai kenkia iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.
39. Javiniai amarai (Macrosiphum avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Javinių amarų kolonijos dažniausiai sudaromos varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta iki pieninės javų brandos.
Pagrindinė strategija
40. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.
41. Nuo ievinių amarų purškimas insekticidais reikalingas, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo po 1-2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.
42. Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų stiebų randama 20-30 proc. , o apnikto stiebo varpoje – vidutiniškai 2-3 amarai.
Pagrindiniai insekticidai
43. Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, pirimikarbas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus)
Požymiai
44. Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai – 7-8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18-22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti žalingi.
Pagrindinė strategija
45. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre.
Pagrindiniai insekticidai
46. Lietuvos Respublikoje nuo javinių lapinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella)
Požymiai
47. Lemai yra mėlynos spalvos 3,5-5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi rugių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį.
Pagrindinė strategija
48. Rugiai turėtų būti tikrinami. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, rugiai apsaugomi ir nuo lemų.
Pagrindiniai insekticidai
49. Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Švedinės muselės (Oscinella frit)
Požymiai
50. Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių tik rudeninė gali kenkti rugių pasėliuose.
Pagrindinė strategija
51. Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai javams turint 1-3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki +16oC. Neankstinant rugių sėjos, augalai pereina pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengia pažeidimo.
Pagrindiniai insekticidai
52. Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas.
Piktžolės
Pagrindinė strategija
53. Rugių pasėliuose daugiausiai naudojamas cheminis piktžolių naikinimo metodas, tačiau tinkamas yra ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš rugių sėją ir per jų vegetaciją, pvz., augalų konkurencija ir mechaninis piktžolių naikinimas. Tai yra GAAP principai, kurie yra taikytini, kuomet sudygusios vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir purškimu herbicidais ant priešsėlinių augalų ražienų. Visa tai yra naudinga ir reikalinga, kai sėklos guolis numatomas ruošti be arimo. Paprastai tai reguliuoja žemės dirbimo GAAP, pvz., arimas ir akėjimas prieš rugių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio ruošimo tikslas yra kokybiškai užversti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžoles ir sudaryti optimalias sąlygas sparčiam ir tolygiam rugių sudygimui, kad jie sugebėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t.y. neturi būti didelių grumstelių.
54. Rugių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles rugiuose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti kombinaciją iš herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šis purškimas nereikalingas vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus. Jie naudojami: 1) kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą; 2) kai piktžolės yra sudygę priešsėlio augalai; 3) kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės.
55. Pavasarį purškiant herbicidus, veikiančius per lapus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas rugių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų mažo efektyvumo dėl per didelių piktžolių ir neigiamo poveikio rugiams. Turi būti apgalvota rizika po rugių auginamiems augalams.
56. Dėl herbicidų atsparumo sustabdytas ar sulėtintas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios galioja ir jomis reikia vadovautis.
57. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą ne selektyviais herbicidais, kaip glifosatas. Šiuo laikotarpiu rugių šiaudai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės vegetuoja, todėl herbicidai yra efektyvūs. Šiuo metu galimas atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.
Pagrindiniai herbicidai
58. Herbicidai, naudojami purkšti rugių pasėlius, pagal GAAP yra klasifikuojami, atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinimo objektus (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.
59. Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, naudojamų prieš sėją ir po sėjos, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos:
59.1. Tik nuo vienamečių vienaskilčių: sudygus – fenoksaprop-P-etilas.
59.2. Nuo vienaskilčių/dviskilčių: sudygus: natrio metil-jodosulfuronas ir metsulfuron-metilas; prieš derliaus nuėmimą – glifosatas.
59.3. Tik nuo dviskilčių: sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, flurozipiras + clopiralidas + MCPA, dicamba, naudojama mišniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dicamba, tribenuron-metilas, amidosulfuronas, triasulfuronas + dicamba, clopiralidas, florasulamas, pendimetalinas.
Išgulimas
Požymiai
60. Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių rugiai gali išgulti. Dažniausiai rugiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat dėl ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl to prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių.
Pagrindinė strategija
61. Potencialus rugių išgulimas turėtų būti sumažintas, vengiant ankstyvos sėjos, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės rugių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo reguliatorių.
62. Siekiant sutrumpinti apatinius augalo tarpubamblius, augimo reguliatoriai naudojami krūmijimosi arba ankstyvame bamblėjimo tarpsniuose (BBCH 20-32), preparato normą išpurškiant iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami vėlesniu augalų vystymosi tarpsniu – paskutinio lapo pasirodymo-vamzdelėjimo metu (BBCH 27-47). Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., sausros ar šalnų.
Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai
63. Lietuvos Respublikoje ankstyvam naudojimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos – chlormekvat chloridas; vėlesniam naudojimui (BBCH 35-47): etefonas, mepikvat chloridas; nuo bambėjimo pradžios - vamzdelėjimo tarpsniu (BBCH 30-45) – trineksapak-etilas.
Suderinta su EPPO
standartu PP 2/19(1)